Pajūrio naujienos
Help
2018 Rugsėjis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną13°C debesuotumas 24 %
Naktį14°C debesuotumas 22 %
Apklausa

Ar rekordinis baudų skaičius pagerins eismą keliuose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Jubiliejui – eilėraščių rinktinė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-04-13
Tik menką dalį per gyvenimą sukurtų savo eilėraščių tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė išleido pirmojoje rinktinėje „Aš gyvenu“.

Raguviškiuose gyvenanti tautodailininkė Laimutė Kasparavičienė savo 70-ojo jubiliejaus proga išleido pirmąją poezijos rinktinę „Aš gyvenu“, į kurią pasirinktinai sudėjo per visą gyvenimą sukurtas eiles. „Sulaukiau tokio amžiaus, kai gyvenu dėl savęs ir džiaugsiuosi gyvenimu“, – rinktinės, kurią iliustravo savo paveikslais bei anūkų piešiniais, pavadinimą paaiškino kūrėja.

Eilėmis L. Kasparavičienė dažniausiai apdainuoja tėvynę, jos grožį, laisvę, pamėgtus Minijos slėnius, kuriuose ji, kilusi iš Raseinių, įsikūrė prieš daugel dešimtmečių. „Eilėraščių yra išlikę keliskart daugiau, negu sudėta į knygą. Rašau nuo vaikystės. Bet nerinkau jų ir nevertinau. Kiek jų išnešiojo vaikai, – yra ir sukūrenę, namuose norėdami krosnį užkurti“, – atviravo moteris.

Eiliuodavo dirbdama ūkio darbus, sykiu su vaikais eidama melžti karves, kūrė jiems daineles. Moteris neslėpė, jog gyvenimas jos nelepinęs: žuvus motinai, jai teko rūpintis jaunesniais broliais ir seserimis, mažiausiam tebuvę vos treji. Pati ką tik buvo sukūrusi šeimą ir augino ligotą pirmagimę. Kad būtų lengviau pragyventi, išsikėlė į kaimą.

Tapo daugiavaike motina: užaugino 6 savo vaikus ir palaidojo nuo sunkios ligos mirusią vyriausiąją 35-erių dukterį Liliją. Dukart tapusi našle, viena rūpinosi pametinukais mažaisiais vaikais. „Vargo matėme, bet nė vienas vaikas neišklydo iš kelio. Visi jau dirba, turi savo šeimas, ir aš pagaliau galiu gyventi dėl savęs. Dirbi dirbi, ir tik išėjus į pensiją, atsigauni“, – kalbėjo energinga ir optimistė L. Kasparavičienė.

Todėl dabar, lyg grąžindami laiko skolą, artimieji susitelkė ir pagelbėjo motinai išleisti knygą. Rengiant rinktinę, L. Kasparavičienei talkino Raguviškių filialo bibliotekininkė Reda Čepienė bei Kretingos rajono kultūros centro Raguviškių skyriaus vedėja Laura Povilaitienė ir meno vadovas Martynas Ratas, kurie sukūrė muziką pagal kai kurias jos eiles.

Visą gyvenimą ji taip pat tapė. Jos drobėse, kaip ir eilėse, sustabdytos gamtos akimirkos – laukai, kloniai, pievos, jose sužydusios gėlės. Už tapybą Laimutė pelnė tautodailininkės vardą.

Moteris sakė ir šiandien nesėdinti užsidariusi namie: ji dalyvauja Neįgaliųjų draugijos veikloje ir kas savaitę veda dailės užsiėmimus draugijos žmonėms. „Nuo mažens esu nenuorama, mama mane vadindavo pajuodžerga – man norėjosi kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Todėl ir dabar mėgstu keliauti, būti gamtoje. Keliuosi 4 valandą – rytą tas metas, kai esu kupina energijos, kūrybinių minčių“, – kalbėjo gyvenimo naštos nepalaužta moteris. Tarsi pratęsdama mintį, ji sakė mananti, jog kitos jos kartos kaimo moterys pačios nori būti metų prislėgtos – niekuo nesidomi ir į žmones nebeišeina.

---

Tėviškė

Tarp ošiančių beržų,

Medum pakvipusių palaukių

Su vėjo šnaresiu, tarp saulės spindulių,

Paukščiu, pakilusi padangėj,

Į savo tėviškę žvelgiu:

Matau, kaip vinguriuoja, raitos

Upokšniai, upės, ežerai,

Kaip šilko gijos draikos,

Banguoja žydintys rugiai.

O tie laukai, laukai laukeliai,

Kalvų kalvelės ir miškai,

Senolių pilkapiai,

kapai kapeliai,

Gamtos stebuklą primena nūnai.

Matau, kaip žmonės čia gyvena.

Matau jų džiaugsmą ir bėdas.

Matau, kaip upės vėl sruvena,

Pamiršusios visas sausras.

Matau, kaip kaimas vėl atgyja

Po sąstingio, po permainų visų.

Girdžiu, kaip dainos nuvilnija

Tarp slėnių, Minijos krantų.

Ir norisi širdim dainuoti,

Paukščiu čiulbėti girių žalumoj.

Jaunam, senam neuždrausta svajoti,

Gyvent, mylėti tėviškėj savoj.

*

Pienės pūkas

Lekiu laisva kaip vėjas

Aš per laukus ir pievas.

Iškėlusi rankas į dangų,

Malonės lašą brangų

Aš gaudau iš aukštybių.

Kaip pienės pūkas nešamas,

Aukštai aukšai nematomas,

Stebiu, kas žemėj dedasi,

Paskui grįžtu pro debesį

Atgal į gimtą pievą.

Randu ten laisvą vietą.

Aš šakneles giliai į žemę

Vėl leidžiu, tegu syvą semia.

Ir vėl jėgas atgausiu,

Čia sužydėjus augsiu.

Ir vėl aš baltas pūkas,

Esu lengvas kaip rūkas.

Nenuorama vėjelis...

Ėch! Vėl naujos dienelės.

Laimutė KASPARAVIČIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas