|
|
|
Maskvietę domina kraštiečių poezija
Į redakciją užsukusi viešnia iš Maskvos – vertėja, rašytoja ir poetė Jelena Pečerskaja pasidalijo savo kūrybinio darbo rezultatais: moteris verčia į rusų kalbą pamėgtų mūsų krašto poetų Juozo Maksvyčio, Aldonos Anužienės bei Irenos Grabienės eiles, ir jų rinktinę ketina išleisti kitąmet.
„Aldonos kuriamos minčių asociacijos yra labai sudėtingos, persmelktos pagonybės pojūčio, – rusų skaitytojams tai – labai nauja, nes jie neįpratę prie tokio mąstymo. Irenos eilėse – įtampos pojūtis, jausmų gelmė, o Juozas puikiai įvaldęs eiliavimo formas“, – apie tai, kuo ją patraukė Kretingos krašto kūrėjai, kalbėjo J. Pečerskaja. Į savo rinktinę ji taip pat ketina sudėti ir pačios išverstus mėgstamiausių lietuvių poetų Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus Širvio – pastarąjį ji vadina pasaulinio lygio poetu – eilėraščius ir taip pat savąsias, apie Lietuvą jau visą dešimtmetį kuriamas eiles. „Pauliaus Širvio poeziją skaičiau per Maskvos radiją, žmonės ją priėmė džiaugsmingai, kaip sakoma, „na ura“, nes ligi tol išleisti jo poezijos vertimai buvo prasti“, – tvirtino maskvietė. „O manosios eilės gimė būnat Lietuvoje, matant jūsų šalies gamtos grožį – gėles, jūrą. Maskvoje jos negalėtų gimti, nes ten – visai kitoks kraštas, kitokie žmonės“, – kalbėjo kūrėja, patikindama, jog jau daugel metų palaiko ryšius su Lietuva, čia turi daug draugų, Palangoje įsigijo ir būstą. „Jūsų kalba – sudėtinga, įdomi ir labai sena. Ji – vienintelė išlikusi senoji kalba, greta lotynų ir senovės indų, vadinamojo sanskrito. Tačiau šios išnyko, mirė, o lietuvių kalba tebėra gyva, – atvyksti ir, neįtikėtina, išgirsti ją skambant žmonių lūpose. Tai – itin turtinga ir gili kalba, tik reikia ją pažinti“, – lietuvių kalbos savitumą gyrė pašnekovė. Todėl ji pirmiausiai ir susidomėjo lietuvių tautos pasakomis, jas išvertė į rusų kalbą ir išleido atskiru leidiniu „Lietuvių liaudies pasakos“. „Rusų skaitytojai visiškai nepažįsta Lietuvos, jos praeities, kūrybos, nepaisant to, kad esame artimi kaimynai. Jie žino tik Neringos, Eglės, Jūratės ir Kastyčio siužetus bei herojus, bet ne – pasakas su gilesnėmis indoeuropiečių šaknimis, ko mes, rusai, jau nebeturime“, – kalbėjo kūrėja. Ji sakė, jog vertimais iš lietuvių į rusų kalbą susidomėjo, įgijusi patirties versdama iš anglų į rusų kalbą ir atvirkščiai. Vertimų meno jaunystėje ji mokėsi pas garsius Europos kalbų žinovus – jos mokytojais buvo klasikai filologai Vilhelmas Levikas ir Arkadijus Šteinbergas. Moteris neslėpė, jog dažnai ant savos kūrybos svarstyklių uždedanti gebėjimą eiliuoti ir vertimus, kuriems neslėpė atiduodanti nemažai vidinių jėgų: „Tai – tarsi minčių donorystė. Antra vertus, ir pati iš lietuvių poezijos vertimų pasisemiu stiprios žodžių energijos.“ --- „Lietuvių kalba yra itin sena, turtinga, todėl ir norisi ją kuo geriau pažinti. O tam geriausiai ir padeda pasakų bei poezijos vertimai“, – teigė maskvietė filologė Jelena Pečerskaja.
|
|
