|
|
|
Ragino nebijoti būti lietuviais Lietuvoje
„Nebijokite būti lietuviais Lietuvoje“, – ragino JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė Sigita Šimkuvienė-Rosen, šią vasarą su būriu išeivijos jaunimo viešėjusi Lietuvoje. S. Šimkuvienė-Rosen yra naujosios emigracijos bangos išeivė JAV. Už Atlanto ji gyvena jau šešiolika metų ir pusę to laiko vadovauja 65-erius metus veikiančiai JAV lietuvių bendruomenei.
–Teko girdėti, jog buvo, o gal ir tebėra, vienokia ar kitokia priešprieša tarp senųjų išeivių ir tų, kurie į JAV atvyko atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. Jūs esate pirmoji naujosios emigracijos bangos atstovė, tapusi gilias tradicijas turinčios JAV lietuvių bendruomenės vadove. Kaip įsitraukėte į šią veiklą? – klausėme Sigitos. – Mano gyvenime buvo lemtingas susitikimas: 1991 metais, būdama Tauragės „Jovarų“ gimnazijos mokytoja, dalyvavau kursuose Klaipėdoje. Tai buvo patys pirmieji APPLE kursai Lietuvos mokytojams, juos vedė tuometinė APPLE direktorė Vaiva Radasta Vėbraitė-Gust. Tiek energijos, žavesio ir meilės Lietuvai tilpo šiame žmoguje! Užaugusi ten, už Atlanto, ji ryžosi ir darbui Lietuvoje – 1998–2001 m. dirbo švietimo ir mokslo viceministre, nuo 2004 m. – Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus padėjėja. Būdama LR prezidento patarėja ji ėmėsi nelengvų JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkės pareigų. Vaiva su didžiuliu bendraminčių pulku visada dirbo Lietuvai. Prieš 16 metų atvykusi į Nju Heiveną (Konektikutas), sutikau Vaivą su šeima lietuvių bendruomenės renginyje. Tuomet dirbau sunkų fizinį darbą ir buvimas lietuvių bendruomenėje man, išsilavinusiam žmogui, teikė dvasinį peną. Mums, tik atvykusiems iš Lietuvos, V. Vėbraitė-Gust buvo tas žmogus, kuris privertė pažvelgti į save ir Tėvynę kitomis akimis. Dauguma tik iškeliavę už Atlanto supratome, kas mes esame ir kaip mes mylime Tėvynę. JAV bendruomenė Vaivai buvo šventas reikalas. Dirbdama JAV LB Krašto valdyboje šalia Vaivos, galėjau daug ką suprasti, stengiausi išmokti būti naudinga lietuvių bendruomenei, pradėjau iš arčiau pažinti jos veikėjus. Ir šiandien sunku patikėti, kad jos nebėra. Nepagydoma liga ją išplėšė iš mūsų 2008-aisiais, jai buvo 54-eri. Prieš 13 metų skirtumas tarp vyresniosios išeivijos kartos ir mūsų, vėliau atvykusių buvo didesnis. Jie buvo susikūrę savo mažąją Lietuvą. Mus vadino „tarybukais“ arba ateiviais. Dabar didelio skirtumo nebėra. Turime 52 apylinkes, kuriose daug tų „tarybukų“ pirmininkauja. Vyksta bendras darbas, organizacija atsinaujina. Mano pavaduotojas buvo mano mokinys. Dar vieneri metai ir baigsis mano pirmininkės kadencija, turiu pamainą 3–4 kandidatus į šį postą. –Pasidomėjau išsamiau JAV Lietuvių bendruomenės veikla ir nustebau, kiek daug įvairių gyvenimo sričių aprėpiate, kaip plėtojate ryšius su Lietuva. Kodėl išeiviams turi rūpėti Lietuva? –Dėl to, kad čia mūsų šalis, Lietuva – tai mes. Nebuvimą Lietuvoje kompensuoju savanorišku darbu bendruomenėje. Daug dirbome, kad Lietuva taptų NATO nare. Labai gerai, kad turime Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių bendruomenės komisiją, kad jos pirmininku nuo Seimo yra išrinktas Antanas Vinkus – didžiulės tolerancijos, diplomato, politiko ir visokeriopą gyvenimišką patirtį sukaupęs ir ją nuoširdžiai dalinantis žmogus. Tai pavyzdys, kaip amžius nekliudo pasišventusiai tarnauti valstybei. Kad tokių žmonių daugiau būtų Seime.
– Kaip išeivijos ryšius su Lietuva lemia įsisenėjęs dvigubos pilietybės klausimas? – Dėl tos dvigubos pilietybės yra keistas Vyriausybės užsispyrimas. Konstitucinis teismas – taip, yra susaistytas valstybės pagrindinio įstatymo – Konstitucijos nuostatų. JAV vos 2 tūkst. rinkėjų tebalsavo paskutiniuose rinkimuose. Tai parodo, kaip užsienyje gyvenantys yra nusivylę Lietuvos valdžios institucijomis. Nuo Lietuvos jie nenusigręžia – moko vaikus lietuvių kalbos, kitaip puoselėja lietuvybę ir ryšius su Lietuva. Turėdami dvigubą pilietybę žmonės gal net ir mokesčius Lietuvai mokėtų. Kodėl gi ne? Gali būti kažkoks mokestis, tarkim, už gydymą, gal koks bendras metinis mokestis. Būtų garbė jį mokėti. Būti piliečiais – labai svarbu. – Ir šiemet į Lietuvą atvykote su būriu jaunimo. – Bendruomenė devynerius metus vykdo lietuvių išeivių studentų stažuočių ir gimnazistų savanorystės Lietuvoje programą. Lietuviškų šaknų turinčius jaunus žmones siunčiame į Lietuvą, kad pažintų šalį, išmoktų kalbą, savo šaknų nepamirštų. Studentai Lietuvoje būna šešias savaites, gimnazistai – trumpiau. Po šiųmetinės stažuotės Lietuvos įmonėse studentai gaus Vilniaus universiteto kreditus, kurie užskaitomi koledže JAV. Per tuos devynerius metus šeši jaunuoliai vedė ir liko čia gyventi. Tad dar ir piršliaujam (juokėsi). Šįsyk atvykę 10–15 metų amžiaus gimnazistai kartu su vietiniais bendraamžiais dažė vieno Tauragės darželio pamatus, turėjo lietuvių kalbos pamokų, su režisiere kūrė spektaklį. – Plačiai išsibarsčiusius lietuvius telkia Pasaulio lietuvių bendruomenė. Ar vyksta bendradarbiavimas tarp atskirų šalių išeivijos bendruomenių? – JAV LB turi glaudžius ryšius su Kanados, Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenėmis. Štai Anglijos lietuvių bendruomenės pirmininkė iškėlė lietuvių užsienyje vergystės problemą, bendradarbiaujame ją sprendžiant. – Pažįstu išvykusių į užsienį, kurie gyvena penkmetį ir dargi daugiau metų nematę Lietuvos. Teko išgirsti tokio užsibuvėlio pasakymą : „Atvažiavau čia paskutinį kartą, nieko čia geresnio nėra ir nebus“. Jūs Lietuvoje nesate reta viešnia. Kokią Lietuvą matote šiandieną, kokią regite ateityje? – Pradėsiu nuo ateities – Lietuva bus stipri valstybė. Lietuviai velniškai gabūs, bet jiems reikia nebijoti būti šeimininkais Lietuvoje. Apmaudu, kad praėjus 27-eriems jaunos nepriklausomos valstybės metams, jos piliečiai netiki valstybės valdžia. Tėvas – teisėjas, sūnus – irgi, Seimo narys – senelis ir anūkas. Žmonės nelenda į valdžią, nes neturi savo pulko, šimto namų, šimto draugų. Mano nuomone, jei prezidentu būtų likęs Valdas Adamkus, Lietuva nebūtų tiek į tą balą kritusi. Sunku tarp didelių valstybių, kryžkelėje. Puolimas–gynimasis į mūsų kraują giliai įsigėręs. Nušalintas prezidentas Rolandas Paksas nukrypo ne į tą pusę ir krito ant to rytų–vakarų slenksčio. Sunku, bet kai bėda, mes susivienijame. Reikia pradėti nuo savęs, paprastų dalykų ir savo pavyzdžiu keisti kitus. Tu nusišypsai, pasisveikini vieną, du, tris kartus, tau kaimynė neatsako, ketvirtą pasisveikink – atsakys. Šią vasarą į Nidą važiavau autobusu. Septintą valandą ryte įlipo sena močiutė, vairuotojas ją apšaukė, kodėl neturi lygiai tiek, kiek kainuoja bilietas– 1,60 euro. Jeigu tu dirbi aptarnavime – palik savo problemas namuose. Visi turi problemų. Ten, užjūryje, doleriais irgi nelyja. Dirbame sunkiai, bet tikrai daugiau vienas kitam šypsomės. Lietuvoje labai daug gerų žmonių. Spinduliuokime gerumą, ne pyktį, pavydą, būkim atviri pasauliui. Nidoje, kur žvelgiau, nemačiau nė vienos lietuviškos vėliavos – estai, vokiečiai, skandinaviškai kalbantys žmonės. Amerikoje valstybės vėliavos prie kiekvieno namo, ant mašinų. Čia atvažiavusiems amerikoniukams garbė laikyti Lietuvos trispalvę. – Ar grįžtumėte visam į Lietuvą? – Niekada nesakyk niekada. Lietuva nuostabi šalis.
|
|
