Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Ar atgims ištrintas Kačaičių kaimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2017-06-23
Benediktas Slušnys jau kone tris dešimtmečius gyvena ir ūkininkauja netoli senosios tėviškės įsigytose kolūkio fermose.

Nors Kačaičių kaimą sunaikino sovietmetis, per melioraciją nukėlęs sodybas ir iš juridinių dokumentų ištrynęs jo pavadinimą, tačiau dar yra žmonių, kurių atmintyje jų tėviškė tebėra gyva. Šiandieną tie žmonės puoselėja viltį, kad jų kaimas atgims iš naujo.

Vasarą susirenka giminės

„Apie Kačaičių – seno ir gražaus kaimo – praeities didybę dar primena piliakalnis, palei kurį susibėga dvi Kartenalės, o šios savo vandenis nutekina į Miniją. Išliko didysis kūlis, prie kurio rinkdavosi kaimo jaunimas. Stovėjo apylinkėse garsus Notiškės dvaras, buvo malūnas. Šiandieną ten – vien plyni laukai ir kur ne kur buvusias sodybas menantys pavieniai medžiai“, – apie savo tėviškę pasakojo gretimo Budrių kaimo gyventoja Danutė Paukštienė.

Tačiau gimtinės ilgesys vasaromis į Kačaičius, prie kaimą menančio kryžiaus, dar sutelkia po visą Lietuvą išsibarsčiusias ir iš užsienio sugrįžtančias Kuprelių, Skliuderių šeimas bei kitas gimines.

Apie tai, kad kažkada gyvavo Kačaičių kaimas, šiandieną beprimena kaimo link, nuo kelio Raguviškiai-Budriai, vedanti Kačaičių gatvės nuoroda. „Sovietmečiu sunaikino kaimą, bet šiandien galėtume atkurti nors jo vietovardį – galgi žmonės pradės statytis ir kaimas atgis. Juk senosiose kolūkio fermose tebegyvena vienas tikras kačaitiškis – Benediktas Slušnys, o kaimo pakraštyje naujoje sodyboje vasaroja Irvingas Paulauskas. Artėja Lietuvos valstybės šimtmetis, – pradėkime atkurti sovietmečiu ištrintus kaimus“, – siūlė D. Paukštienė.

Kaimo vienišius rūpinasi paveldu

Šiandieną Kačaičių tyrlaukiuose buvus kaimą, be pakelės kryžiaus, dar primena senosios maro kapinaitės, kurias sutvarkyti iniciatyvos ėmėsi jų pašonėje įsikūręs 65-erių B. Slušnys.

„Kai atėjau čia gyventi 1992-aisiais, kapinės buvo pavirtę tikru šabakštynu. Abu su tėvuku kibom į darbą: išvalėm, atstatėm kryžių, sutvarkėm koplytėlę, aptvėrėm tvorą. Tačiau per tą laiką tvora vėl supuvo ir pernai išvien su Žalgirio seniūnija ją atstatėm“, – pasakojo vyras.

B. Slušnys sakė atsikraustęs gyventi į fermą, kai už čekius ją išpirkęs jo tėvas. „Sugundė žemė, bet apsirikau. Turėjau neblogą verslą Erlėnuose – tašiau akmenis, o čia verslo perkelti tuomet neleido gamtosaugininkai. Dabar įstatymai pasikeitę, bet ir aš verslą paleidęs“, – neslėpė kačaitiškis.

Prie kaimą menančio kryžiaus vasaromis susirenka ištisos giminės.

Aplinkui jo ūkį – miestiečiui neįprasta tyla ir ramybė, kurią pertraukia sodybos sargo lojimas, sutinkant atvykėlius ir gandro kleketavimas pakraigėj. „Artimiausi kaimynai – Budriuose, už 3 km nuo čia. Anksčiau žmonės kelią į Raguviškius trumpindavo per mišką ir Kartenalės upelį, dabar ten viskas užžėlę“, – kalbėjo apylinkes aprodydamas vyras.

Paklaustas, ar norėtų, kad atgimtų jo kaimas, pamąstęs atsakė: „To jau nebebus. Tuštėja maži miesteliai, gyvenvietės. Kurgi berasi žmonių, jei į darbus Klaipėdoje surenka iš visų aplinkinių kaimų. Kiek žinau, Budriuose per 25-erius metus trobesius tepasistatė tik viena Beržanskių šeima, o kiek išmiršta ir išsivažinėja“.

Gyvoji Kačaičių legenda

Puikiai Kačaičius savo jaunystėje dar atmena ir 95-erių Benedikto tėvas Pranas Slušnys, dabar gyvenantis Kretingoje, Vileišio gatvėje. „Esu ten gimęs augęs. Jaunystėj kaimas buvo gražus: vienoj pusėj – trobos, kitoj – klėtys. O 1934 m. kaimą išskirstė į vienkiemius: buvo apie 30 atskirų sodybų, 15 iš jų – ūkininkų, kiti – mažažemiai“, – prisiminė senolis.

Jo tėvai Kazimiera ir Antanas Slušniai turėjo nemenką ūkį, augino tris vaikus, jo brolis mirė dar prieš karą. „Tėvas buvo gimęs 1883 m., jis tarnavo caro armijoje ir savo akimis regėjo 1905 m. revoliuciją Rusijoje. Rusijos kare su japonais 1906 m. jis buvo pakliuvęs į nelaisvę, grįžęs pasakodavo, bet tuomet nelabai mums, vaikams, terūpėjo“, – atviravo P. Slušnys.

Jis gerai atsimena, kad Kačaičių kaimą melioracija sunaikino 1984-aisias. Šiandieną, samprotavo senolis, pati valstybė skatina žmones bėgti iš mažų kaimų. „Siūlo išmokas, kad tik nebeaugintų gyvulių, remia stambius ūkius. Tad ką čia begaivinsi, jei nebėra ką. Naujai žmonės statosi prie miestelių, o ne – tyrlaukiuose“, – paklaustas apie galimą Kačaičių atgimimo viziją, atsakė P. Slušnys.

Senosiomis Kačaičių kapinaitėmis rūpinasi jų pašonėje gyvenantis B. Slušnys išvien su seniūnija.

Kaimui reikia naujakurių

Žalgirio seniūnijos seniūno pavaduotojas Valdevinas Navajauskas taip pat mano, jog nėra prasmės dirbtinai gaivinti Kačaičių kaimą, jeigu į jį nesugrįžta naujakuriai, o gyvena tik vienas žmogus.

„Anksčiau Kačaičiai buvo priskirti Baubliams, ir B. Slušnys buvo baubliškis. Tačiau, rajono tarybai nusprendus sugrąžinti mirusių kaimų pavadinimus į juos vedančioms gatvėms, oficialiai jis tapo Budrių kaimo gyventoju“, – teigė V. Navajauskas.

Kretingos rajono savivaldybės Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkas Vytautas Lukauskas sakė žinąs, jog Kačaičiai išties buvo gražus kaimas: „ Bet per prievartą nieko nepadarysi. Gal dar reikia laiko ir jis natūraliai atgis. Jeigu bent kelios šeimos įsikurtų – kiek žinau, aplink dvarvietę jau prasideda judėjimas, tuomet įstatymų tvarka galima būtų pradėti juridines procedūras dėl kaimo pavadinimo sugrąžinimo“, – viltingai nuteikė rajono politikas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas