|
|
|
Neleisti vėžiui užvaldyti gyvenimo
Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre ligoniams bei jų artimiesiems asociacijos Onkologija.lt veiklą bei naujai išleistą knygą-vadovą ligoniui pristatė šios asociacijos prezidentė Zita Zamžickienė ir viceprezidentė Ieva Kašauskaitė-Petrauskienė. O Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas kalbėjo apie abipusio – paciento ir gydytojo – pasitikėjimo svarbą. Stalo knyga sergančioms krūties vėžiu „Internetiniame portale Onkologija.lt pateikiama daug žinių apie ligas, jų gydymo naujoves, patys ligoniai dalijasi patyrimu, kai liga juos užklumpa netikėtai. Tačiau vyresnio amžiaus ligoniai jaučia informacijos stygių, todėl išvien su medikų komanda iš vokiečių kalbos išvertėme knygą „Kiekviena diena brangi“. Ji skirta moterims, kurioms diagnozuotas metastazavęs krūties vėžys. Jos čia ras atsakymus į pirmiausiai kylančius klausimus apie diagnozę, gydymą, emocijas, santykius, darbą, pateikiama informacija dėl priežiūros, paveldėjimo“, – kalbėjo I. Kašauskaitė-Petrauskienė. Teisininkė asociacijos Onkologija. Lt prezidentė Z. Zamžickienė, pasidalindama savo asmenine istorija, neslėpė, jog pati prieš 5-erius metus susirgo IV stadijos krūties vėžiu, jos liga ir vėl atsinaujino. Tačiau moteris įsitikinusi, jog pozityvus nusiteikimas labai padeda gyventi su liga, surandant jai vietą ligonio gyvenime. „Kartais onkologiniai ligoniai sveikiesiems atrodo labai keisti, nes mes raginame džiaugtis gyvenimu: džiaugtis mažmožiais, kad šiandien neskauda ar gydytojas pasakė, jog yra vilčių. Nes mes, susidūrę su negandomis, suprantame, kokia yra brangi kiekviena diena. Ir ne bet kada, o – šiandien, nes ryt bus kita diena. Svarbu nemirti iš anksto“, – kalbėjo Z. Zamžickienė.
Pacientė gina gydytojus Z. Zamžickienės žodžiais, labai svarbu yra pacientui bendradarbiauti su gydytojais: kaip gydytojas ligoniui, taip ir ligonis turi padėti gydytojui – kartu turi ieškoti pozityvo. „Gydytojas bet kokiu atveju turi įkvėpti ligoniui viltį, nes mes, sunkūs ligoniai, esame ypatingi, mes lyg maži vaikai – tikime kiekviena gera žinia“, – neslėpė pranešėja. Ji tikino, jog nuo pat savo ligos pradžios lyg tigrė buvo pasirengusi ginti gydytojus: “Nes mačiau, kad jų darbe yra daugiau negatyvo, negu pozityvo: dėl negandų ligoniai tampa labai pikti ir retas kuris padėkoja gydytojui. Sakome, kad gydytojas turėtų labiau žiūrėti ligoniui į akis, kad matytų asmenybę. Tačiau jis pildo krūvas dokumentų, skyriuose trūksta slaugytojų, o dėl biurokratinių kliūčių – reikalingų vaistų, ir greta kasdieninio darbo jiems dar tenka įtikinėti ministerijų klerkus, kad būtina juos kompensuoti“. Asociacijos prezidentė sakė padedanti gydytojams, tvarkant jų teisinius reikalus, kurie kartais būna kurioziški. „Su onkologine liga jau 6-tus metus gyvenantis vyras skundžiasi ir reikalauja atlyginti žalą, nes jį peršvitino – šiandien jam džiūsta ir peršti nosį. Žmogus neįvertina to, kad yra gyvas, kad gydytojai išgelbėjo gyvybę ir dabar atima iš jų brangų laiką“, – neslėpė Z. Zamžickienė. Būtina kovoti už gyvenimą Gydytojas A. Česas pasakojo apie dažniausiai pasitaikančias situacijas, taip pat pabrėždamas ligonio pozityvaus nusiteikimo svarbą gydant onkologinę ligą. „Mes nesame dievai ir nenorime nuvilti pacientų – mes padedame jums, o kartu ir mokomės iš jūsų. Sunku pagelbėti, jei nesukuriame bendros komandos. Šiandieną visur – informacijos perteklius, kartais žmonės būna įtikėję į vienintelį, neva, stebuklingą vaistą ir klausia, ar jam padės. O aš atsakau – nežinau, reiktų klausti to, kuris aprašė jį. Arba žmogus primygtinai klausia, kiek jam liko gyventi. Negalime visko tiksliai pasakyti apie ligos eigą ir likusią gyvenimo trukmę, nes kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, o pats žmogus – unikali visuma. Laiko maksimumo nėra, aš galiu pasakyti tik statistinį vidurkį. Tačiau tie, kurie ir ligoje nusiteikę pozityviai, gyvena daug ilgiau, negu nusiteikę numirti“. Kai žmonės gydytoją klausia, ar vėžys pagydomas, jis atsakąs: „Ko gero – ne. Vėžys yra gydomas, padėtis stabilizuojasi ir su juo gyvenama, bet jis gali atsinaujinti ir po 20-30 metų. Vėžys yra liga, kaip ir kitos, tarkim, tonzilitas ar apendicitas – jei jų negydysi, gali įvykti mirtinų pasekmių. Niekas nesame apsaugoti nuo vėžio ligos, kuri atkeliauja ir su žmogaus genais. Jos nereikia bijoti, antraip išprotėtume. Tai – ne tragedija, o – likimas, ir kovoti už gyvenimą yra būtina“, – tvirtino A. Česas. Padeda „durnelio“ pozicija Gydytojo žodžiais, visi žinome, kad mirsime, bet kai užklumpa liga, klausiame, kodėl mirsiu. Anot jo, labai skiriasi ir pacientų požiūris į ligą bei mirtį. „Būna tokia vadinamoji ligonio „durnelio“ pozicija: vėžys – sau, o aš – sau: man reikia ir į teatrą nueiti, anūkus aplankyti, į kelionę išvažiuoti. Kiek liko, tiek mėgausiuos gyvenimu. Viena moteris sakė: nesikankinsiu, nesilaikysiu jokių dietų ir netarnausiu vėžiui, ir ji jau 5-tus metus gyvena su metastazėmis kepenyse ir smegenyse“, – sėkmės istorijas prisiminė A. Česas. Jis taip pat prisiminė atvejį, kai aplankė Maskvoje, Vachtangovo teatre dirbantį savo pacientą režisierių Rimą Tuminą: „Ateinu pas režisierių: kabinete be perstojo iš aparato varva espreso kava, o jis traukia cigaretę po cigaretės. Režisierius prisipažino, jog savo pamėgtų cigarečių aptinkąs tik vieninteliame kioske prie teatro. Sykį rytą neberado kioskelio – nukeldino, jis puolė skambinti tuometiniam Maskvos merui Lužkovui. Ir ką sau galvojate – kitądien kioskelis stovėjo vietoje“. Nespėja vytis medikamentų Pacientai domėjosi, ar kiaušidžių vėžio chemoterapinis gydymas Lietuvoje toks pat, kaip ir Europoje bei pasaulyje. Gydytojas A. Česas pripažino, jog Lietuvoje tebetvyro stagnacija: „Nėra poslinkių – vieninteliu biologiniu vaistu „Avastin“ šis vėžys sėkmingai gydomas Europoje, jo nekompensuoja tik Lietuvoje ir Latvijoje. Šiuolaikinė onkologija vystosi labai sparčiai, bet mes nespėjame vytis medikamentų ir valstybės klerkų“, – teigė gydytojas, ragindamas ligonius burtis į bendruomenes, kad visokeriopai palaikytų vieni kitus. „Mes, sveikieji, taip pat kovojame, kad inovatyvios technologijos pasiektų ir Lietuvą, kad gydytojai turėtų gydymui reikalingus vaistus“, – užtikrino I. Kašauskaitė-Petrauskienė. Jos žodžiais, krūties vėžiu sergančios moterys taip pat jau susibūrė į asociaciją ir stoviniuoja prie Sveikatos ministerijos durų, kad Ligonių kasos kompensuotų už krūtų implantus. A. Česas sakė, jog Klaipėdos universitetinė ligoninė jau turi specialų šaldymo aparatą – šalmą, kuris atšaldo plaukų svogūnėlius, kad po chemoterapijos procedūrų nenuslinktų plaukai.
|
|
