|
Poezija – iš meilės žmonėms
„Eilėraščiai yra dovana tiems, kurie juos skaito“, – sakė Salva Paulauskaitė-Buzinovienė, kuri sutiko su „Smilčių“ skaitytojais pasidalinti kūriniais iš savo pirmosios poezijos rinktinės „Meilės erdvėj“. Šiuo metu Norvegijoje gyvenanti autorė dažnai atostogų metų lankosi Kretingos rajone, kur gyvena jos vaikai bei bičiuliai, tad tikisi, kad jos poezija nudžiugins mylimo krašto žmones. S. Buzinovienė pasakojo kurti pradėjusi dar mokykloje, tačiau kai pirmuosius eilėraščius parodė lietuvių kalbos mokytojai, iš jos išgirdo, kad noras eilėraščiai ir geri, bet juos reikia pakoreguoti. „Mano eilėraščiai raudonavo nuo mokytojos raudono tušo, kai ji juos gražino. Liepė perrašyti ir nusiųsti į tuomet leisto laikraščio „Lietuvos pionieriaus“ redakciją. Eilėraščių taip ir neišspausdino, nors rašyti, žinoma, dingo“, – kūrybinio kelio pradžią prisiminė S. Buzinovienė.
Vėliau gyvenimas moterį įsuko į darbų ir šeimos rūpesčius, tačiau tuomet, kai užaugo jos penki vaikai, vėl prabudo noras kurti. „Susikaupė tiek meilės, kad negalėjau ją nepasidalinti su kažkuo. Tuo metu dirbau su žmonėmis, turinčiais protinę negalią. Rašiau jiems, darbuotojams, su kuriais kartu dirbau, savo mylimiems žmonėms“, – pasakojo socialine darbuotoja slaugos namuose dirbusi S. Buzinovienė. Šiuo metu ji tą patį darbą dirba Norvegijoje, tačiau randa laiko ir kitai širdžiai mielai veiklai – vaistažolių rinkimui bei jų pardavimui. Neužmiršta lieka ir poezija – ja ji dalinasi su Norvegijoje gyvenančiais tautiečiais, kuriems pristatė ir pirmąją savo knygą „Meilės erdvėj“. „Šios knygos pavadinimas gimė perskaičius Vladimir Megre knygas apie Anastasiją... Tiesiog meilė yra tokia paveiki, kad mylėdamas daraisi geresniu ir norisi dovanoti. Eilėraščiai ir yra mano dovanos žmonėms“, – sakė S. Buzinovienė, prisipažinusi, kad plunksna jos širdies lengviausiai klauso tuomet, kai siela rami. Nors autorė kuria ir žemaičių tarme, tačiau, ji sakė, kad tai yra kur kas sunkesnis darbas. Autorė prisipažino, eilėraščių sukaupusi tiek, kad jų užtektų dar ne vienai knygai, tačiau kol kas atsidėti leidybai vis nerandanti laiko – jį atima darbas bei rūpesčiai rekonstruojant namą Plungės rajone. --- Lenkiam galvas Čia klevų ir berželių alėjos, Ir namai švyti saule gelsva. Tai ramu, tai išdykėlis vėjas Glosto beržo gražuolio kasas. Kiek galios, jėgos, atkaklumo Ir meilės paskirta žmonėms! Lenkiam galvas prieš Jūsų gerumą, Meilę Dievui, visatai... visiems. O planai ir idėjos liks jaunos, Nors Jūs būsit be galo seni. Mes likimui širdingai dėkojam, Kad susitikome gyvenimo kely. * Pavasario branda Paklausyk – sodas pilnas džiugesio, Ir atspėk, kokio. Palydėti pavasario buvusio Varnėnų vaikai pasirodė. Jų dainelė skamba saulutei, Pievai, gėlėms, debesėliams... O meilės pilnos širdutės Myli tėvus, žmones... ir vėją. Jie nori visiems dovanoti Šią nuostabią savo dainelę Ir drįsta dabar jau svajoti Apie taiką ir svečią šalį. Mes galim tiktai pasimokyt Iš mažo ir linksmo paukštelio Kitaip apie viską galvoti, Mylėti tą nuostabią šalį. * Pavasario šauksmas Tirpsta sniegas jau visai Ir pavasario sparnai Skleidžias labai pamažu, O jau lengva ir gražu... Atsikvėpti po žiemos, Dar norvegiškai ilgos... Upeliukai teka, ulba, Paukšteliai visaip čiulba. Voverės slėpynių eina, Traktorius užtraukia dainą. Pasiilgau savo krašto, Babūnėlės austo rašto... Nors čia nuostabiai gražu, Bet ilgiuos savo namų. Ten jautiesi pats smagiai – Kaip tvirtovė tie namai.
Salva PAULAUSKAITĖ
|