|
|
|
Skaptavęs patį gyvenimą
Savo vyro tautodailininko pedagogo Prano Zapalio pirmųjų mirties metinių proga Kretingos muziejuje rengdama parodą, 86-erių pedagogė Irena Zapalienė sakė kone visus jo drožinius surinkusi iš giminių, draugų, pažįstamų. Drožęs kone pusšimtį metų, dažniausiai – tematinius bareljefus, P. Zapalis savo darbų nekaupė – iškeliavę po pasaulį jie gyvena savąjį gyvenimą.
Šeimos šaknys – Kretingoje P. Zapalio šaknys giliai įaugusios į Kretingos žemę – jis čia gimė ir augo, gyveno ir kūrė, iš čia, būdamas 87-erių, iškeliavo į amžinybę ir atgulė senosiose Kretingos kapinėse, greta savo tėvo, ant kurio kapo pats išdrožė Šv. Juozapo skulptūrą. „Prano tėvas Juozapas ir mama Petronėlė Jokubauskaitė buvo kilę iš vadinamojo grafų Tiškevičių kumetyno. Tėvas dirbo Bajorų politkalinių kalėjime akmens dirbtuvių vedėju, – Rusijoje buvo išmokęs, kaip kalti akmens paminklus. Prano vaikystė nebuvo lengva, nes tėvas mirė 1941-aisiais, pačioje karo pradžioje, ir motina liko su 6 vaikais. Mirus tėvui, Pranas išėjo tarnauti piemeniu pas aktoriaus Alfredo Večerskio senelius“, – sutuoktinio šeimos praeitį apžvelgė I. Zapalienė. Būdamas piemeniu, P. Zapalis pradėjo drožinėti švilpius, įvairias skulptūrėles, o gerokai vėliau, pabaigęs istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, ėmė drožti paveikslus. Pašnekovės žodžiais, savo mokytoju, išmokiusiu drožybos pagrindų, jis laikė meistrą Alfonsą Skiesgilą vyresnįjį, labai gerbė jį ir sakydavo, kad šis turįs ypatingą Dievo dovaną kurti. Nuo 1973 m. P. Zapalis ir pats tapo Lietuvos tautodailės sąjungos nariu. Per kelis dešimtmečius surengė personalines parodas Lietuvoje bei Sankt-Peterburge, dalyvaudavo kūrybinėse tautodailininkų stovyklose.
Bareljefuose – konkrečios temos „Visi Prano darbai vaizdavo kažkokią temą: čia jis pavaizdavo vaikystėje įsimintą Eitavičių malūną dabartinėje Malūno gatvėje, o čia išskaptavo arklius. Kažkas klausė, kodėl jie tokie liesi, Pranas juokavo, kad tokie buvę Večerskių arkliai“, – rodydama vyro drožtus bareljefus, kalbėjo I. Zapalienė. Traukė jį ir bendražmogiškos temos: viename iš savo darbų pavaizdavo mitologinį Ikarą, skrendantį į saulę, taip pat simboliškai – karą ir taiką. Per 60 drožybos darbų aviacijos tema meistras sukūrė, prašomas kraštiečio Algimanto Piekaus, kuris savo namuose, Palangoje, yra įsirengęs aviacijos muziejų. Kretingoje praeiviai ligi šiol gali jausti tebetvyrančią P. Zapalio kūrybinę dvasią – išvien su tautodailininku Feliksu Lukausku jiedu sukūrė suolelio per Pastauninką, Vilniaus gatvėje, kompoziciją, o „Draugystės“ sodininkų bendrijoje – menišką Alyvų gatvės rodyklę. Tautodailininkui labiausiai patiko ąžuolas dėl savo stiprumo ir ilgaamžiškumo. Iš jo mėgęs gaminti ir baldus. Pastauninko žalčio istorija
Pastauninko parke, palei upelį kone du dešimtmečius „šliaužė“ P. Zapalio išdrožtas masyvus karūnuotas mitologinis žaltys. „Atsimenu, per kūrybinę stovyklą dalijo meistrams ąžuolus, o Pranui pakliuvo toks patrešęs, susisukęs medis. Sumąstė išskaptuoti iš jo žaltį – Eglės jaunikį, bet vis pavogdavo jo karūną ir Pranas kaskart prisukdavo naują“, – pasakojo moteris. Kretingiškių gerai žinomas skulptūras – žaltį, kaip ir poniutę, muzikantus bei miegančius meškučius, sukurtus įvairių meistrų, bet per laiką aptrešusius ir sunykusius – išgabeno komunalininkai. „Po vyro mirties paskambino viena kretingiškė ir sako: žinau, kad mirė Pranas, bet kur yra tas žaltys. Pagaugai per kūną perbėgo, kol susivokiau, kad ji kalba apie skulptūrą, – graudžiai juokingą situaciją prisiminė pašnekovė. – Ta moteris sakė, kad abu su vyru prisipažinę meilėje ant to žalčio, ir, prabėgus daugel metų, vėl norėtų ant jo nusifotografuoti“. Paskutinįjį savo darbą, sakė sutuoktinė, Pranas išdrožęs, likus mėnesiui ligi mirties. Paveiksle jis pavaizdavo Mariją, Šiluvoje pasirodžiusią piemenaitei: „Panašus paveikslas yra Šiluvoje, Marijos apsireiškimo vietoje, tik Pranas pridėjo nemažai savo fantazijos“, – tvirtino pašnekovė.
Taktinis direktoriaus manevras „Mūsų Dievas sovietmečiu buvo paslėptas – mes, pedagogai, negalėjome atvirai lankyti bažnyčios. Pranas Klaipėdos Marijos Karalienės bažnyčioje turėjo savo kunigą. Niekas nežinojo, ką tuomet jautėme ir ką išgyvenome. Po Nepriklausomybės buvo tokių, kurie vadino mus rusais, nes Pranas iš 25-erių pedagoginio darbo metų, greta istorijos ir darbų pamokų, 13 metų dėstė ir karinį parengimą“, – atviravo I. Zapalienė. Tačiau toks, jos teigimu, buvęs taktinis tuometinio Kretingos I vidurinės mokyklos, arba dabartinės – Pranciškonų gimnazijos, direktoriaus Albino Daugelės sprendimas. Išėjus įsakymui mokyklose įvesti privalomąjį karinį parengimą, dažniausiai dirbti būdavo kviečiami rusų karininkai. Tačiau A. Daugelė, politinio kalinio sūnus, nenorėjo į mokyklą įsileisti rusų kariškio, ir susikvietęs mokytojus, išsiaiškino, kad iš saviškių tik P. Zapalis ir Boleslovas Pažūsis karinėj tarnyboj buvo įgiję laipsnius ir atitiko reikalavimus dėstyti. I. Zapalienė tikino, kad mokiniai labai mylėję savo mokytoją: „Vaikinai dėkodavo, kad būdavo gerai parengti ir armijoje greit tapdavo seržantais. O pats juokdavosi, kad mergaitės šaudykloje, kuri buvo įrengta „Žilvičio“ darželio rūsyje, ir vėl nušaudė lempas“.
Abu sukūrė paminklus tėvams I. Zapalienė, taip pat buvusi ilgametė dabartinės Pranciškonų gimnazijos pedagogė – ji dėstė geografiją, sakė, kad jos vyras buvęs mokytojas iš pašaukimo, itin gerai sutaręs su paaugliais. Per darbų pamokas jis mokė vaikus meistrauti, vadovavo būreliui. Dirbo po pamokų tiek, kiek vaikai norėdavo. Kaltų tuomet nebuvo, bet mokytojas gerai pažinojo kretingiškius chirurgus ir prašė, kad šie atiduotų senus skalpelius, juos patobulindavo ir paversdavo kaltais. Ji prisiminė, kaip sykį atėjęs į dirbtuves, Pranas neberadęs kaltų – suprato, kad išnešė mokiniai. Kitą pamoką kalbėjo, aiškino, kad berniukai apvogė patys save – tokių kaltų nėra pirkti ir būrelį teksią uždaryti. „Sakė, žinau, kad sunku prisipažinti ir sutarė, kad kitą rytą ateisiąs anksčiau, atrakinsiąs dirbtuves, o pats išeisiąs, kad vaikai grąžintų įrankius. Taip ir įvyko, – už tai pagyrė mokinius. Trūko tik elektros kabelio-prailgintojo. Priėjo vienas mokytojų sūnus ir sako: visi nešė, man kaltų nebeliko, aš ir pasiėmiau kabelį. Grąžindamas jį paprašė: tik nesakykit mano tėvui, žinot, koks jis durnas“, – iš kadaise patirtų nuotykių juokėsi pedagogė. Abu pedagogai I. ir P. Zapaliai užaugino 2 sūnus: 61-erių Alfredą bei Kretingoje su šeima gyvenantį 63-jų Olegą. Abu sūnūs iš tėvo paveldėjo polinkį į meną: Alfredas tapo paveikslus, o Olegas – buvęs paminklų meistras, jis taip pat, kaip ir Pranas savo tėvui, sukūrė antkapinį paminklą Pranui bei greta jo palaidotiems giminaičiams.
|
|
