Pajūrio naujienos
Help
2017 Gegužė
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 30 %
Naktį3°C debesuotumas 26 %
Apklausa

Ar pasigendate privačių maršrutinių taksi iš Kretingos į Palangą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
J. Buračo nuotraukoje – jo paties paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ 1938 m.

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai sprendžiama tarptautinė aktuali ir Lietuvai, kuri per šalies okupacijas ir aneksijas XVII–XX amžiuose neteko gausybės svetur išvežtų jos istorijai bei kultūrai svarbių objektų, problema.

Iš Lietuvos išvežto kultūros paveldo materialinė vertė gali siekti šimtus milijonų eurų, o jo istorinė vertė yra neįkainojama. Ypač Lietuva nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistiniai okupantai vietoje sunaikino ir išgabeno į Vokietiją nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės kultūros ir meno vertybes, per amžius sukauptas Lietuvos žydų kultūros, religijos ir mokslo centruose, muziejuose. Dauguma jų nacių sukurto Alfredo Rosenbergo operatyvinio štabo okupuotiems kraštams pastangomis buvo išgabentos į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino. Čia atsidūrė ne tik gausybė senųjų retų spaudos leidinių, knygų, rankraščių, bet ir žymių žydų kilmės dailininkų I. Repino, I. Levitano, M. Šagalo paveikslai, skulptorių M. Antokolskio, M. Ginzburgo skulptūros, rašytojų L. Tolstojaus, Šolom-Aleichemo rankraščiai ir laiškai. Vėliau šios ir kitos vertybės, Vokietiją okupavus sąjungininkų kariuomenei, kaip karo trofėjus pateko į JAV. 1960 metais Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė sumokėjo pinigines kompensacijas už meno vertybių nusavinimą daugeliui valstybių, išskyrus tuo metu SSSR aneksuotas Baltijos šalis.

Žinomo Lietuvos mokslininko ir visuomenininko Antano Buračo (gim. 1939 m.) šių eilučių autoriui papasakota jo tėvo dailininko Jono Buračo 1938 metais sukurto paveikslo „Lietuvos vartai į jūras“ pagrobimo istorija – tipinis nacių elgesio jų okupuotuose kraštuose pavyzdys.

Jonas Buračas tapo Kauno senamiestį 1937 m.

Jonas Buračas (1898–1977) – žinomas Lietuvos dailininkas, mėgęs grafikos, akvarelės ir aliejinės tapybos techniką, paliko nemažą kūrybinį palikimą. 1921 metais įstojęs į Kauno aukštesniuosius piešimo kursus ir 1924 metais juos baigęs, toliau 1924–1927 metais tęsė studijas Lietuvos meno mokyklos aukštajame skyriuje, tobulindamas savo grafikos įgūdžius pas žinomus dailininkus Adomą Galdiką ir Adomą Varną, akvarelės liejimo – pas Kajetoną Sklėrių, aliejinės tapybos – pas Justiną Vienožinskį ir Antaną Žmuidzinavičių. Baigęs šias studijas, jis 1929–1930 metais toliau tobulinosi Paryžiuje ir Berlyne, kur lankė tapytojų studijas, dailės salonus ir parodas, klausėsi paskaitų. 1935 metais įstojęs į steigiamą Lietuvos dailininkų sąjungą dalyvavo jos rengiamose parodose Lietuvoje ir užsienyje, nesiekęs jokios tarnybos visiškai pasišventė kūrybiniam darbui.

Po 1920 metais Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, čia įsikūrė valstybinės valdžios, švietimo ir kultūros įstaigos, universitetas, teatras, bankai. Vystantis ir stiprėjant šalies ekonomikai, pačiai valstybei bei jos žmonių gerovei, atsirado poreikis statyti naujus modernius visuomeninius, kultūrinius ir gyvenamuosius pastatus. Jų projektavimu ir statyba užsiėmė dar gana jauni carinės Rusijos universitetus baigę gabūs ir kūrybingi architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Mykolas Songaila ir kt. Vien 1920–1938 metais Kaune pastatyta per 10 tūkstančių naujų pastatų. Taip Kaunas iš eilinio pilko Rusijos imperijos provincijos miestelio tapo europietišku, turinčiu savitą moderniosios architektūros veidą, miestu. Kauno visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus projektavę architektai pastatų išskirtinumą stengėsi pabrėžti per jų vidaus interjero puošnumą, tam pasitelkdami iškiliausius to meto Lietuvos menininkus. 1937 metais V. Landsbergio-Žemkalnio pradėti projektuoti ir miestui svarbioje K. Donelaičio gatvėje, kur buvo įsikūrę reikšmingi reprezentaciniai objektai Lietuvos bankas, Teisingumo ministerija, pagrindiniai šalies muziejai, pradėti statyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo parodyti ne tik stiprėjančią šalies ekonominę galią, bet ir tapti vienu iškiliausiu to meto Lietuvos visuomeniniu pastatu. Architektas skrupulingai rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba ir baldais, kuriuos pats ir projektavo. Rūmus papuošė skulptoriaus Broniaus Pundziaus kurti bareljefai, jo ir Liudviko Strolios sukurtos vazos, dailininko Petro Kalpoko freskos, Lietuvos vitražo mokyklos pradininko Stasio Ušinsko vitražai, o taip pat didžiausias pastato įėjimo duris pabrėžęs stambus granito rutulys.

Klaipėdos biržos pastatas XX a. 4 deš.

1938 metais Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmai, įsikūrę prie Biržos tilto, iki šių dienų neišlikusiame Biržos pastate, nusprendė naujai statomiems rūmams Kaune padovanoti paveikslą. Rūmams tuo metu vadovavęs žinomas vietos verslininkas ir visuomenės veikėjas Kurtas Šarfeteris (Kurt Sharffetter) ir jo kolegos norėjo, kad klaipėdiečių padovanotas ir Klaipėdos jūrų uostą vaizduojantis paveikslas primintų ir pabrėžtų Baltijos jūros ir uosto svarbą Lietuvai, jos ekonomikai bei žmonėms. Viešą konkursą įamžinti drobėje Lietuvos jūros vartus į pasaulį laimėjo dailininkas J. Buračas, mėgęs vasaras leisti pajūryje ir čia nutapęs nemažai darbų. Tikėtina, kad paveikslo dydis buvo suderintas su rūmus projektavusiu architektu, jam iš anksto buvo numatyta ir vieta. Apie 4x2 metrų dydžio paveikslas dailininkui buvo ir savotiškas iššūkis, nes panašaus dydžio darbų jis dar nebuvo nutapęs. J. Buračo archyve išlikę paveikslo eskizai ir miesto bei uosto fotonuotraukos iš Smiltynės pusės – tai dailininko kruopštaus ir atsakingo darbo įrodymas. Paveikslas buvo kuriamas viename iš Klaipėdos ar jos apylinkių pensionų, gal ir Smiltynėje. Dailininko archyve išlikęs užrašas apie tai, kad už darbą jam buvo sumokėta 3,5 tūkstančio litų iš pagal konkurso sąlygas priklausiusių 5 tūkstančių, likusieji buvo išskaityti kaip konkurso rengėjų išlaidos už dailininko pragyvenimą pensione. Savo kuriamo paveikslo dailininkas nuo pašalinių akių neslėpė, nes jo nuotrauka 1938 m. rugsėjo 16 d. pasirodė ir Klaipėdoje leidžiamame laikraštyje „Vakarai“. Paveiksle vaizduojama Klaipėdos uosto ir miesto panorama, žvelgiant į juos iš Smiltynės pusės. Jame matomi šiandien, deja, jau išnykę Klaipėdos uosto ir miesto akcentai: Šv. Jono bažnyčia, turėjusi 75 metrų aukščio bokštą su laikrodžiu, Reformatų ir Laukininkų (Šv. Jokūbo) bažnyčios, „Lietūkio“ sandėliai, Locmanų bokštas, trąšų fabriko „Union“ aukšti, virš miesto besistiebiantys, kaminai... 1939 metų vasario 18 dieną įvykęs per 879 tūkst. litų kainavusių Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų iškilmingas atidarymas tapo svarbiu įvykiu ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Rūmų architektas V. Landsbergis-Žemkalnis už savo darbą buvo apdovanotas aukščiausiu Rūmų apdovanojimu – aukso „Darbo žvaigžde“, o rūmų antrojo aukšto vestibiulyje pakabintas J. Buračo paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ tapo reikšminga pastato interjero dalimi. Deja, Lietuvos žmonės šiuo nauju pastatu džiaugėsi neilgai. 1940 metais Lietuvą okupavusi sovietinė valdžia jį nacionalizavo, o čia įsikūrę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai buvo likviduoti. Nacionalizavus pastatą, J. Buračo paveikslas buvo paskirtas M. K. Čiurlionio dailės galerijai, bet dėl nežinomų priežasčių jis iki nacistinės Vokietijos okupacijos pradžios į ją nebuvo perkeltas. 1941 metų vasarą Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, okupuotam kraštui valdyti buvo paskirtas generalinis komisaras. Juo tapo Andrianas von Rentelnas (1897–1946), savo būstinę įsteigęs Kaune naujuosiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. A. von Rentelnas buvo nacistinės Vokietijos politinis veikėjas. Gimęs Rusijoje ir ten praleidęs vaikystę gerai mokėjo rusų kalbą, save laikė Rytų problemų specialistu, tad buvo tinkamas vykdyti nusikalstamą nacių politiką, naikinant Rytų tautas, grobiant jų turtą, taip pat kultūros ir meno vertybes. Jis 1933–1935 metais vadovavo Vokietijos pramonės ir prekybos rūmams, tad jo būstinės pasirinkimas Kaune galėjo būti ir neatsitiktinis. Prabangą mėgęs nacių pareigūnas apsigyveno žinomo Lietuvos bankininko ir pramonininko Jono Vailokaičio 5 aukštų name Vienybės aikštėje, o savo būsto interjerui papuošti iš Lietuvos valstybinio dailės muziejaus Vilniuje įsakė atgabenti antikvarinius baldus. Akivaizdu, kad Klaipėdos uostą ir miestą, kurį naciai laikė savu, vaizduojantis paveikslas rūmuose įsikūrusiems naciams patiko, kai čia buvusios dailininko P. Kalpoko freskos 1942 metais jų įsakymu buvo uždažytos. 1944 metų liepą sovietinei armijai artėjant prie Kauno, J. Buračo paveikslas buvo išpjautas iš rėmų ir išgabentas kartu su kitu nacių Lietuvoje prisiplėštu turtu, kai J. Vailokaičio namas kartu su čia buvusiais antikvariniais baldais nukentėjo nuo sprogimo, o po karo buvo nugriautas. A. von Rentelnas karo pabaigoje ar jau pasibaigus karui sovietinės karinės žvalgybos buvo susektas ir suimtas. 1946 metais už įvykdytus karo nusikaltimus jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Tikėtina, kad J. Buračo paveikslas 1944 metais atsidūrė Frankfurte prie Maino viename iš miesto muziejų. Apie tai užsimenama Šiauliuose 1981 metais išleistame leidinyje-kataloge „Jono Buračo tapyba“ (psl. 57), apie tai dailininko sūnui A. Buračui jo viešnagės JAV metu apie 1989 metus yra minėjęs ir žymus Lietuvos ir išeivijos žurnalistas kraštotyrininkas knygų leidėjas Bronius Kviklys (1913–1990).

J. Buračo paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose 1938 m. – nuotrauka publikuojama 1938 m. leidinyje apie šiuos rūmus.

Nežinia, ar kas nors iš Lietuvos valdžios institucijų, atsakingų už iš Lietuvos neteisėtai išvežtų jai priklausančių kultūros ir meno vertybių sugrąžinimą, yra kreipęsis į Vokietijos atitinkamas tarnybas dėl šio paveikslo atgavimo. 2003 metais šalies Vyriausybė yra priėmusi nutarimą, kuriame teigiama, kad bus siekiama suregistruoti visas iš Lietuvos neteisėtai išvežtas ar pagrobtas vertybes ir bus siekiama jas grąžinti į Lietuvą. Tačiau apie konkretų darbą ar pastangas dirbant su tarptautinėmis organizacijomis bei šalimis, turinčiomis iš Lietuvos išvežtų vertybių, visuomenė nėra informuojama. Nežinia, ar kas daroma dėl nacių pagrobto ir išvežto Lietuvos žydų (litvakų) kultūrinio palikimo, nes jų gyvenimo XIV–XXI a. Lietuvoje istorijai muziejų anksčiau ar vėliau reikėtų įkurti, ką Varšuvoje 2014 metais padarė artimiausi mūsų kaimynai lenkai.

Viena iš turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių Vokietija skiria didelį dėmesį iš jos neteisėtai išvežtų kultūros ir meno vertybių grąžinimui, tenkina ir kitų valstybių pretenzijas dėl neteisėtai iš jų išvežtų ir Vokietijoje atsidūrusių vertybių, ir tai tampa normalia tarptautine praktika. Pavyzdžių, kai vertybės grįžta pas teisėtus savininkus, daugybė. Belieka paklausti, kada šia sudėtinga ir nelengva, bet savo valstybei ir jos žmonės reikalinga veikla, rimtai užsiimsime ir mes?

Romualdas BENIUŠIS


Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) TheATRIUM Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas