|
|
|
Kelionės pro objektyvo akį
„Kai keliauju rankose beveik nuolatos laikydama fotoaparatą, dažnai tenka nusukti nuo kelio, kad ir dėl netoliese augančio vienišo medžio, kuris, esu įsitikinusi, nuotraukoje atrodys nuostabiai“, – taip apie savo kelionių įspūdžius pasakoti pradeda 20-metė kretingiškė Domantė Vasiliauskaitė. Visai neseniai baigusi Pranciškonų gimnaziją, dabar ji gyvena, mokosi bei atlieka praktiką Vilniuje, o laisvalaikiu užsiima mėgstama veikla – fotografuoja ir keliauja arba, kaip būna dažniausiai, derina abu šiuos dalykus.
– Kaip bėgant metams pasikeitė tavo požiūris į fotografiją? Ką naujo supratai ar atradai? Negalėčiau sakyti, kad mano požiūris labai pasikeitė, nes pastaruosius metus studijavau. Fotografijos, kuri, deja, nebuvo visą tą laiką pirmoje vietoje – labai pasiilgau. Dabar fotografija man kaip pramoga, o galimybė kažką įamžinti tapo švente. Vis dėlto, dabar šiek tiek kitaip žiūriu į tai, ką fotografuoju – norisi tai daryti tik su meile ir įamžinti tik tuos dalykus, kurie yra gražūs man pačiai. Tai – ne verslas ar darbas, o mielas pomėgis, kuris, tikiuosi, suteikia džiaugsmo ir tiems, kurie mato mano fotografijas. – Žinant, kad tikrai mėgsti keliauti, įdomu, kokiose šalyse esi apsilankiusi? Keliauti pradėjau daugiau negu prieš dešimt metų, kai su tėvais vykome į Egiptą. Dabar daugelį nustebina faktas, kad Slovakijoje jau esu buvusi net septynis kartus. Už galimybę pamatyti šią nuostabią šalį kone kasmet esu dėkinga savo tėvams bei gimnazijos geografijos mokytojui, su kuriuo vykau į Slovakijos kalnus. Dar vienas miestas, kuriame teko apsilankyti – Praha, ten buvau mažiausiai tris kartus ir žiemą, ir vasarą. Šis gražus kraštas man atsiskleidė pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Vėliau mano išvykos tęsėsi keliaujant į Tezė. Aplankiau Prancūzijos miestą Strasbūrą bei jo priemiesčius. Ten daugiau negu savaitę teko gyventi su tikrų prancūzų šeima. Be abejo, tai buvo nereali patirtis, kurią prisiminsiu dar labai ilgai. Kai pradedi keliauti dažnai, nebegali sustoti, ypač, jei turi nenuspėjamų ir vietoje nenustygstančių draugų, o tokių aš ir turiu. Kartą, vos prieš porą dienų radę gerą pasiūlymą, dešimties žmonių kompanija išskridome į Italijos mados sostinę Milaną.
Pavasarį su šeima automobiliu apkeliavome Graikijos salą Kretą. Graikijoje, supratau, labai vertinama ramybė, patogus gyvenimas, žmonės niekur neskuba, stengiasi gyventi ramiai ir laimingai. Taip pat teko pabuvoti ir Šveicarijoje, Austrijoje, Lichtenšteine, aplankyti Londoną bei visai neseniai – įspūdingo grožio miestą Maskvą. Kelionių patirtis neįkainojama tiek pramogų, tiek gautų žinių atžvilgiu. Na, o jei reikėtų išskirti, ką norėčiau aplankyti, tai būtų Norvegija, apie kurią jau seniai galvoju – ši šalis traukia savo gamtos grožiu, išskirtinumu bei unikalumu. – Papasakok plačiau, kaip virė gyvenimas, svečiuojantis prancūzų šeimoje. Kas labiausiai įsiminė, ko iš jų galėjai pasimokyti? Apsistojome pas vyresnio amžiaus porą, kuri gyveno nedideliame miestelyje Heordt, šalia Strasbūro. Apsistoti pas juos buvo nuostabi ir visiškai kitokia patirtis, negu pasirinkus viešbutį. Mes pusryčiaudavome ir pietaudavome drauge, pasakodavome vieni kitiems apie savo šeimas, dalindavomės istorijomis arba tiesiog džiaugdavomės, kad turėjome galimybę susipažinti. Gyvenau su labai gera drauge, todėl mums būdavo smagu kartu su laikina šeima apžiūrinėti vietines apylinkes, pažinti, kaip gyvena šio krašto žmonės. Visi drauge net atšventėme Naujuosius metus, kurie tikrai buvo neeiliniai. Be galo džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažinti tokią nuostabią, nuoširdžią bei be galo svetingą šeimą, su kuria jaučiausi kaip namie. – Kuo tau, kaip žmogui, į daugelį dalykų žiūrinčiam pro fotoaparato objektyvą, yra įdomu ir naudinga išvažiuoti už Lietuvos ribų?
Keliauti ir fotografuoti yra du labai artimi, tačiau kartu ir labai sunkiai suderinami dalykai. Dažnai pamiršti grožėtis akimirka čia ir dabar, nes būni susitelkęs ir į fotoaparatą, ir į kadrą. Tačiau yra ir vienas didžiulis pliusas, keliaujant su fotoaparatu rankose, – imi pastebėti tai, ko plika akimi niekada nebūtum pastebėjęs. – Ką stengiesi įamžinti, norėdama parodyti aplankytos šalies savitumą? Smagiausia yra nufotografuoti gatvėje vaikštančius, atsipalaidavusius, natūralius žmonės – tada galima jų veiduose matyti, kaip vieni iš jų skuba, kiti yra laimingi, treti –tiesiog džiaugiasi akimirka. – Ne tik studijuoji reklamos vadybą, bet ir atlieki praktiką reklamos agentūroje. Ar pakankamai laiko lieka kelionėms bei fotografavimui, juk vien mokslai, matyt, jo atima gana nemažai? Mokslai, nors ir nėra labai sunkūs, užima gana daug laiko. Praktika, kurią atlieku Vilniuje, kūrybinėje reklamos agentūroje LOVE, atima jo dar šiek tiek, tačiau kai turi galimybę mokytis iš geriausių specialistų bei turi viziją, kad ateityje galėsi užsiimti šaunia veikla, tai tampa malonumu, o ne varginančiu darbu. – Kaip ir daugelis žmonių, turbūt svajoji apie vienokią ar kitokią savo ateitį. Ar tavo planuose yra su fotografija susijusių idėjų, norų ar tikslų, kuriais galėtum pasidalinti? Ateitį nusakyti sunku, nes mano galvoje svajonės keičiasi kiekvieną dieną. Po studijų norėčiau keliauti, o tik po gerų kelerių metų – pradėti dirbti reklamos srityje.
Šarūnė SRIEBALIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
