Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Salantiškė savo išaustus rankšluosčius skaičiuoja kilometrais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2007-07-03

Šešiasdešimt septynerių salantiškė Regina Jablonskienė tvirtino, jog per keturias dešimtis metų staklėmis ji yra priaudusi kilometrus rankšluosčių: „Gal kokius penkis kilometrus, nes rankšluosčiai - laidotuvių ir suvenyriniai – sovietmečiu buvo populiariausias austas rankdarbis“. Dabar moteris dažniausiai audžia grubaus lino kilimėlius, kuriuos noriai perka užsieniečiai.

Regina Jablonskienė juokėsi, jog staklėse jaučiasi tarytum žuvis vandenyje. Jos rankoms paklūsta įmantriausius staltiesių, užtiesalų, kilimėlių, servetėlių raštus kilnojančios nytys.

Staklėse – basakojė

Moteris namie turi dvejas stakles: vienerios – motinos Barboros Drakšienės palikimas, o kitas moteris pasidirbino, kai įsėdusi į kaimynės stakles, greit perprato audimo paslaptis. Vyras Konstantins Pušmucans, pagal tautybę latvis, suremontavo ir senąsias, kirvarpų pragraužtas motinos stakles. Jis taip pat pagamino penkerias mažesnių gabaritų audimo stakles, kuriomis Motiejaus Valančiaus klėtelėje, Nasrėnuose, R.Jablonskienė audimo meno moko aplinkinių vietovių mergaites.

Išaustus gaminius – rankšluosčius, servetėles, kilimėlius – moteris anksčiau tiekdavo liaudies gaminių įmonei „Minija“ Plungėje. Dabar R.Jablonskienė pagal verslo liudijimą audžia ir mezga vąšeliu. Apie jos gaminius žino užsieniečiai, ir grupėmis atvyksta tiesiai į namus Salantuose. „Būna, kad iššluoja viską, net servetėles nuo stalo nutempia“, - tikino moteris.

R.Jablonskienės audiniai – dažniausiai keturnyčiai. Keturių nyčių ji audžia lovatieses, takelius, staltieses. Tačiau pati seniausia technologija – dviejų nyčių audimas iš plonesnių siūlų. Taip buvo audžiami marškiniai, paklodės, rankšluosčiai – praktiški gaminiai, naudojami kasdieniniame ūkyje.

Be įprastų audinių, R.Jablonskienė parodė ir užsieniečių pamėgtus – iš karpytų lino audinio juostelių suaustus, vadinamuosius „kucinius“ - grubius kilimėlius ir servetėles. Tokių, moteris sakė, kasdien priaudžianti iki dešimties. Išausti vieną užtrunka apie valandą. O dvimetrinį rankšluostį – apie 3 val.

Demonstruodama, kaip staklėse audėjos rankoms paklūsta nytys, R.Jablonskienė išsispyrė iš šlepečių ir į stakles sėdo basomis. „Tik basa koja ar apauta lengva kojine gali jausti pakojį. Taip ausdavo ir mūsų močiutės“, - tvirtino audėja.

Mezga nuo piemenavimo laikų

R.Jablonskienė nežino, kas jos gyvenime svarbiau - austi ar megzti. Austi ji pradėjo būdama trisdešimtmetė, o mezgė vąšeliu nuo pat piemenavimo laikų. Moteris ir šiandien tebesaugo savo pirmąją megztą servetėlę: nelygiu, iškreivaliotu raštu, su nuo laiko išdūlijusia skyle pakrašty. Šiam rankdarbiui – per pusšimtis metų.

Kai gimė jauniausioji Reginos sesuo Janina, beje, jaunesnė net 19 metų, dovanų mažylei ji numezgė vokelį suvynioti kūdikiui. Šią dovaną, moters žodžiais, sesuo tebesauganti ligi šiol.

Per dieną atsėdėjusi staklėse, R.Jablonskienė sako, vakarais prie televizoriaus atsigaunanti su mezginiu. Mezganti viską, kas ateina į galvą, ir kas ko paprašo: servetėles, užklotus, rūbus. Regina mus pasitiko vilkėdama originaliais, savo sukurtais drabužiais: baltos lino drobės austais marškiniais, ant kurių viršaus – ilga raštuotai megzta tunika. Neseniai numezgė sesers Janinos anūkėlei Augustei krikštynų komplektą - suknytę, skrybėlaitę, batelius.

„Daug mezginių išdovanoju, išdaliju. Kažkiek iš jų ir užsidirbu. Bet didelių turtų iš rankdarbių nesusikrausi. Užsieniečiai juos vertina labai. Jie juos superka pusvelčiui. O mūsų žmonės mieliau rengiasi turgaus rūbais, negu originaliu vienetiniu drabužiu“, - kalbėjo salantiškė rankdarbių meistrė.

R.Jablonskienė, beje, neturi tautodailininkės vardo: „Nieko neieškojau, niekur nelindau. Dirbu sau, ir tiek“, - tikino gabi, naginga audėja ir mezgėja, kuri savo kūriniais galėtų nustebinti net įnoringiausius parodų lankytojus.

Ji mano, jog gebėjimą austi ir nerti ji paveldėjo iš giminės – labai gražiai nėrė tėvo sesuo: „ Čia kaip žmonės sako: ne kiekvienas gali kunigu būti, ir ne kiekvienas – piemeniu. O juolab - audėju“.

Audimu užkrėtė ir sūnus

R.Jablonskienė savo gebėjimais užkrėtė ir vaikus: jos salantiškė duktė Dalia Daržinskienė – taip pat audžia ir mezga. O sūnų – Vido ir Roberto, moteris pasakojo, vaikystėje neiškrapštydavo iš staklių: „Dirbau laukų darbų kontroliere, per dienas laukais nuklampodavau dešimtis kilometrų. Namie – ūkis, gyvuliai. Tad nors vaikai užsiėmimą turėjo ir vieną kitą kapeiką užsidirbdavo. Būdavo, Robertas iki išnaktų taukši staklėmis, miegot jo nenuvarysi“.

R.Jablonskienė prisiminė atvejį, kai per tuos audimus vyresnysis sūnus Vidas, o per jį ir visa šeima turėjo didelių nemalonumų. „Užėjo mada su terbom eit į mokyklą. Vidas sėdo į stakles ir per pusvalandį nusiaudė gabalą audeklo, susiuvo – ir puiki terba. Šovė jam į galvą mintis ant jos užsirašyti Romo Kalantos vardą. R.Kalanta kaip tik tuo metu buvo susideginęs. Vienas mokytojas, pamatęs užrašą, paskundė saugumui. Sūnų suėmė, tardė, kankino elektra. Atvažiavę iškraustė butą, išvertė knygas, kažko ieškojo. Vaikas po patirtos traumos ilgai negalėjo atsipeikėti, krūpčiodavo naktimis. Nei jis suprato, ką padarė, nei ką. Galėjo gi mokytojas pakalbėti, paaiškinti. Bet ne – puolė skųsti“, - moteris mano, jog sūnaus gyvenime įvyko paradoksas: jis, atrodytų, turėtų nekęsti sovietų valdžios, bet šiandien jis dirba Maskvoje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas