Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į Italiją – keturiais vilkikais per dvi dienas

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-04-17

Didelės kuprinės ir 2 tūkst. kilometrų prieš akis. Tikslas – Asyžius. Keturi keliautojai – kretingiškiai Giedrė Barčkutė, Inga Kovalenkaitė, Nerijus Staponkus ir kaunietė Agnė Abromavičiūtė – savo piligriminę kelionę, skirtą pagerbti šv. Pranciškui, pradėjo Kaune, prie autostrados iškėlę nykščius. „Tranzuojant pasiekti Asyžių buvo sena mano ir draugų svajonė. Vieną dieną nusprendžiau, kad reikia ne svajoti, o imti ir pradėti veikti“, - savo pasakojimą pradėjo G. Barčkutė.

G. Barčkutė pakeliui į Asyžių

Keliautojai žygiui susirengė per savaitę – susirinko informaciją, pasirinko maršrutą, susikrovė kuprines. Į jas turėjo tilpti palapinės ir miegmaišiai, sausos sriubos, košės, konservai, vaistai virškinimui ir nuo galvos skausmo. Pasak keliautojų, susikrauti kuprines buvo lengva ir paprasta. „Mūsų žygis buvo lyg liudijimas. Jei vyksti į piligriminę kelionę, į viską reikia žiūrėti paprastai. Viskuo, ko reikia, bus pasirūpinta“, - įsitikinusi G. Barčkutė. Patarimų, kaip sėkmingai tranzuoti, piligrimai ieškojo tranzuotojams skirtuose interneto puslapiuose, klausinėjo pažįstamų.

Norint susistabdyti mašiną, neužtenka tik ištiesti ranką su viršun nukreiptu nykščiu. Todėl keliautojai apsirūpino specialiomis tranzavimo priemonėmis. Užrašus su miestų pavadinimais ar kryptimis priimta ir paprasta klijuoti ant juodo celofano. Tokius plakatus vairuotojai pastebi jau iš tolo.

Kelionėje taip pat praverčia neperšlampami lietpalčiai, celofano gabalai palapinėms uždengti, žibintuvėliai.

Piligrimai pasakojo, kad nežinojo daugelio tranzavimo taisyklių. Tačiau pasitikėjimas savimi buvo pagrindinis sklandžios kelionės garantas.

Nuo Kauno iki Italijos per Lenkiją, Čekiją ir Austriją tranzuotojai nuvažiavo šešiomis mašinomis per dvi dienas. „Kartais, norėdama nuvažiuoti iki savo kaimo, turiu pakeisti daugiau mašinų“, - juokavo G. Barčkutė. Ji pasakojo, kad jų komanda iki Italijos buvo pasiskirsčiusi po du, nes tada mašinos stoja lengviau. Iki Italijos keliautojai nuvažiavo su keturiais vilkikais ir dviem lengvosiomis mašinomis. Vairuotojai buvo lenkai ir lietuviai. Piligrimai tvirtino pajutę, kaip reikia mokėti ne vieną užsienio kalbą. Jiems teko panaudoti rusų, vokiečių, anglų ir italų kalbų žinias. Kalbos barjeras nesutrukdė bendrauti su vairuotojais.

Pasak žygeivių, jų pavežti sustojusiems vairuotojams darė įspūdį piligriminė kelionė, jie mielai kalbėjosi apie savo gyvenimą, buitį. Italijoje keliuose retai pamatysi tranzuotoją, todėl keturiems lietuviams mašinos stojo noriai. „Apie mus, stovinčius pakelėje ir stabdančius automobilius, tralų vairuotojai vieni kitiems pranešinėjo net per racijas. Taip susistabdėme vairuotoją, kuriam draugas liepė mus paimti, nes jis pro mus pralėkęs ir nesuspėjęs sustoti. Dažniausiai sustoja tie, kurie patys taip yra keliavę arba prijaučia tokiems avantiūristams kaip mes“, - tvirtino G. Barčkutė. Ji pasakojo, kad italai – labai paslaugūs. „Atrodo, kad gestikuliuodami vairuotojai mašinos langus išdauš, tačiau jie labai paslaugūs. Dažnai tekdavo kartu kapučino kavą gerti, vienas ir į restoraną pietauti vedėsi. Gatvėje, jei italai pamato, kad turistai ko nors nesupranta ar ieško, patys prieina, viską parodo žemėlapyje ir noriai suteikia informacijos. Tokie dalykai žavi ir priverčia patikėti žmonių gerumu“, - sakė keliautoja.

Merginos kelionėje neišvengė ir seksualinių užuominų. Tačiau joms sėkmingai ir diplomatiškai pavyko nuraminti vieną per daug įsikarščiavusį vairuotoją. Dėl viso pikto žygeiviai buvo apsiginklavę pipiriniais purškikliais.

Tarpusavyje keliautojai neturėjo mobilaus ryšio, tačiau netoli Asyžiaus susitiko simboliškai - Parcinkulės bažnyčioje. Nuo jos jaunuoliai patraukė po Italiją jau kartu.

Kretingos broliai pranciškonai piligrimams buvo nurodę vienuolynus, kuriuose galima prašyti nakvynės. Dvi naktis praleidę Asyžiuje, kretingiškiai patraukė į La Verną, kurios vienuolyne buvo sutikti sočiu itališku maistu ir vynu. „Kai keliauji kaip piligrimas, vieną akimirką esi vargšas, o kitą jautiesi kaip karalius, vieną naktį miegi po atviru dangumi, o kitą gauni minkštą lovą ir dušą. Negali visko suplanuoti ir numatyti, bet atsigręžęs pamatai, jog ir be tavęs viskas buvo suplanuota kuo puikiausiai“, - mano G. Barčkutė.

Ravena keliautojus suviliojo ankstyvosios krikščionybės mozaikomis ir Italijos poeto Dantės Aligjerio kapu. Netikėtai užklydę į vieną vienuolyną, piligrimai rado plačiai atvertas duris. „Senas vienuolis tuoj šoko ant dviračio ir išvažiavo į miestą mums duonos ir maisto nupirkti. Kuklūs pietūs futbolo aikštelėje, ant žolės, kėlė daugiau žavesio ir graudulio negu prabanga ar nuo maisto lūžtantis stalas“, - prisimena G. Barčkutė.

Ravenoje pasiėmę nemokamus turistinius dviračius, keliautojai numynė iki Adrijos jūros, kurios vanduo spalio mėnesį visai nepasirodė šaltas. Aplankius ne vieną vienuolyną ir šventą vietą, G. Barčkutei romantiškiausia pasirodė naktis alyvų kalne. „Vieną vakarą Asyžiuje svarstėm, kur nakvoti. Staiga priėjo geras žmogus, kuris mus nuvežė į alyvų kalną. Ten pasistatėme palapinę. Visą naktį čirškė žiogai. Rytą pasitikome stebėdami saulėtekį, mirgantį po alyvmedžius“, - prisiminė mergina.

Šiuo metu G. Barčkutės mintyse – nauja piligriminė kelionė. Šįkart už Europos ribų. „Kol kelionė neįvyko, nesinori per daug girtis. Tačiau gal ši kelionė į Italiją įkvėps tuos, kurie nesiryžta žengti žingsnio savo svajonės link“, - svarstė G. Barčkutė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas