Siuvinėjimas užpildo gyvenimą tarp keturių sienų

Kuklaus 72-jų kretingiškės Marijonos Jurkienės buto sienos papuoštos jos pačios kryželiu siuvinėtais paveikslais. Jų, vaizduojančių gamtą, gyvūnus, šventuosius, pakabinta per dvidešimt. Antra tiek neįrėmintų guli spintelėje, apie pusšimtis - išdovanota. Moteris tikino, jog kasdieninis kruopštus siuvinėjimas leidžia atsipalaiduoti ir atitolina vis progresuojančią Parkinsono ligą.

„Dabar siuvinėju kasdien. Kartais net naktį, nes kitaip jau nebegaliu“, - Marijona Jurkienė įsitikinusi, jog siuvinėjimas jai padeda susigyventi su Parkinsono liga, kurios progresavimą ji ir pristabdo savo veikla.

M.Jurkienė pasakojo, jog siuvinėjimas kryželiu tapo kasdiene duona prieš penkiolika metų, kai atsikraustė į Kretingą. Ligi tol nuo Molėtų kilusi moteris apie 40 metų gyveno ir dirbo Jokūbave: pradinukų mokytoja ir vyriausiąja ūkio buhaltere. Ji buvo ir Kretingos Garbės pilietės Reginos Maciūtės pirmoji mokytoja.

„Jaunystėje mėgau megzti virbalais ir siuvinėti visa siuvinėjimo technika. Tas pomėgis atėjo iš mamos, irgi Marijonos, kuri buvo viso kaimo siuvėja ir mezgėja. Kai pastebėjau progresuojant Parkinsono ligą, perėjau prie kitokios siuvinėjimo technikos: siuvinėti kryželiu yra lengviau. Siuvinėdama susikaupiu, atsipalaiduoju: atrodo, ir liga nusliūkina tolyn. Kartais siuvinėti keliuosi ir naktį, kai nesimiega, - atviravo pašnekovė. – Anksčiau 30x40 cm dydžio paveikslą išsiuvinėdavau per tris savaites. Dabar jau užtrunku ilgėliau, nes rankos vis labiau dreba. Kartais žmonės, pamatę mano paveikslus, galvoja, kad aš apsimetinėju dėl ligos. Iš tiesų, man pačiai sunku ir valgyti pasigaminti, ir į parduotuvę benueiti. Be Parkinsono dar turiu visą „puokštę“ širdies ligų. Kone visas mano gyvenimas dabar sukasi tarp keturių buto sienų, o siuvinėjimas įneša šviesių spalvų, atgaivos ir vilties, kad taip dar galiu pasauliui pranešti apie save“.

Vienas stambiausių M.Jurkienės paveikslų, kuris atkartoja legendinį Leonardo da Vinči šedevrą „Paskutinė vakarienė“.

Moteris tvirtino, jog nuo jaunumės ji esanti optimistė ir užgriuvusioms negandoms nepasiduoda. Tvarkytis buityje jai padeda kaimynės ir draugės, o kasdieninį buvimą paįvairina draugystė su septynmete Pekino veislės kalyte Perla.

Svajonė – išleisti albumą

Moteris sakė, jog per šį savo gyvenimo periodą, užpildytą siuvinėjimu, ji sukūrė apie 100 paveikslų. „Siuvinėju, bet nežinau, koks tų paveikslų likimas. Man per sunku pačiai važinėti ir siūlyti juos parodoms. Yra buvę surengtos tik kelios parodos Kretingoje ir Klaipėdoje. Kad pretenduočiau į tautodailininkės vardą, taip pat neturiu sveikatos ir galimybės išjudėti toliau“, - samprotavo M.Jurkienė.

Didžiumą paveikslų moteris sakė išdovanojanti. „Man malonu, jei kažkas mano darbą pasikabina ir jis teikia džiaugsmą“. Parduoti siuvinėtus paveikslus, pašnekovė mano, neapsimoka: „Ne kažką už jį tegausi. Tie, kurie įperka, nori moderniškų, o kurie negali nusipirkti, apsidžiaugia maniškiu“.

Pašnekovė prisipažino, jog kas mėnesį, kurdama paveikslą, ji išleidžianti ketvirtąją arba penktąją dalį savo pensijos: siūlams, rėmams, drobei.

Eskizus moteris pasirenka iš specialių žurnalų, kurių dovanoja draugės. Vieną jų prenumeruoja pati. Sudėtingiausia, anot M.Jurkienės, yra siuvinėti žmonių veidus, išgauti visus atspalvius taip, kad veidas tarytum atgytų drobėje. Kai kuriuos piešinius ji susikuria pati: taip į siuvinėtą drobę ji perkėlė žiemą, siuvinėtu kailiuku „aprengė“ pagalvėlę – katiną.

M.Jurkienė tikino, jog dabar didžiausia jos svajonė yra išleisti spalvotą savo paveikslų albumą. „Tačiau puikiai žinau, kad tas malonumas yra brangus. Bet gyvenimas be vilties nebetektų skonio. O gal imsiu ir laimėsiu aukso puodą“, - tvirtino viltingai ir optimistiškai nusiteikusi kūrėja.

• Rašyti komentarą (2)