|
|
|
Žemė ir ūkisŽvilgsnis akies krašteliu: kaip Kalėdas šventė Kretingos grafai
Kretingos muziejuje saugomas grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių jauniausios dukters Elenos Klotildos Tiškevičiūtės Ostrovskos (1876–1953) prisiminimų „Palanga ir Kretinga mano tėvo laikais“ mašinraštis. Šie prisiminimai leidžia susidaryti įspūdį apie XIX a. pabaigos Kretingos dvarą, bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip tuomet ten buvo švenčiamos Kalėdos. Jaukūs susitikimai stikliniame pastate Tiškevičių įsigytas Kretingos dvaras savo išvaizda dėmesio netraukė: rūmų nebuvo, o dideliame parke prie tvenkinio stovėjo du atskiri namai, kurių vienas buvo aukščiau, kitas – kiek žemiau. Šalia kelio esantis namas buvo grafų, antrasis – skirtas vaikams ir svečiams. Abu šiuos namus jungė dengtas medinis koridorius, pakeltas ant stulpų – negražus, nepatogus ir nešildomas. Netrukus grafas Juozapas Tiškevičius nutarė abu namus sujungti, tarp jų pastatant žiemos sodą. Didžiulis pastatas – įstiklintas viršuje ir šonuose, kuriame visą žiemą palaikoma kambario temperatūra, iš priekio užapvalintas, apjuostas galerijomis, su fontanu, kriokliu, olomis, pilnas palmių ir žalumos – sutelkė šeimą. Ten buvo ilsimasi, pramogaujama, valgoma. Kai kurios galerijos buvo tokios plačios, kad net atvykus daugybei svečių galėjo tarnauti kaip valgomieji. Vakare žiemos sodas buvo apšviestas elektrinėmis lankinėmis lempomis, kas tuo metu buvo labai neįprasta. Tai tikriausiai buvo pirmoji elektros šviesa rusų imperijoje. Ir Tiškevičių vaikų žaidimams žiemos sodas buvo tarsi rojus: tarp palmių, antrąjį aukštą siekiančių subtropinių augalų, tarp grotų buvo daug slaptų užkampių – kaip pasakose. Ankstyvi pusryčiai dažniausiai buvo patiekiami žiemos sodo galerijoje arba šalia esančiame mažajame valgomajame. Vaikai, ant ilgų virtuvinių šakučių pasmeigę bandeles, jas skrudindavo krosnyje, taip pasigamindami skrebučius. Pietūs – pusę antros, vėl žiemos sodo didžiojoje galerijoje. Po pietų visi keliaudavo į šoninę galeriją, kurioje stovėjo marmurinis stalas, sofa, krėslai. Ten diskutuodavo apie politiką, įvykius, skaitė laikraščius, vaišinosi kava ir arbata, o vaikai dūkdavo žiemos sode. Visi metų laikai Kretingoje prabėgdavo įprastu ritmu. Pavasarį žolynuose išsprogdavo pirmosios žibuoklės bei kuokštai baltų plukių ir anemonų. Gegužę prie tvenkinio ir krioklio pasirodydavo pakalnutės. Pavasario pabaigoje trims mėnesiams Kretingos dvaras nutildavo, ištuštėdavo, nes prasidėdavo Palangos sezonas. Rudenį, po šalnų, aplink rūmus žydėjo paskutinės rožės ir verbenos, kurių nuostabus aromatas vasarą per langus, balkonus ir verandas sklido į rūmus. Po šimtamečiais medžiais mirgėjo pabirę kaštonai, alėjų takeliai taip pat buvo nubarstyti gilėmis bei kaštonais, mirgėjo spalvotų lapų tuneliai. Žiemą girgždančiu sniegu iki rūmų atšliuoždavo rogės. Elenos Klotildos vaikystės prisiminimuose vaizdus ir kvapus papildo bernardinų vienuolyno pusėje skambantys varpai ir iš palivarko atsklindantis gaidžių giedojimas.
Bumbuliai. Išnykęs kaimas prie Kartenalės
Bumbuliai – sovietmečio melioracijos sunaikintas kaimas, plytėjęs Budrių, Šmilkščių, Balsiškių, Drungilų, Lūgnalių ir Žutautų kaimynystėje. Šiandien jam priklauso 301,44 ha žemės, kurią iš visų pusių juosia Margelių, Bumbulių, Reiskių ir Žutautų miškai, o šiaurės rytinį kraštą siekia Tyro (Kalniškių) durpynas. Ištuštėjusius laukus kerta senasis Budrių–Kulių kelias, o pietinę dalį vagoja kaime ištekantis Kartenalės upelis. Pagal pavardę ar pagal augalą? XVII–XVIII a. Kartenos dvaro miškingoje žemėje prie Kartenalės upelio ir svarbaus to meto kelio Kretinga–Budriai– Kuliai ėmė kurtis pirmieji naujakuriai, savo nausėdiją pavadinę Bumbuliais. Tai buvo užusienis – už valakinių kaimų ribų plėšininėje žemėje įsikūrusi vienkieminė gyvenvietė, besiribojanti su Plungės dvaro valdomis. Manoma, kad nausėdijos pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Bumbulio šeimos pavardės. Pasak kitos versijos, kaimui vardą galėjo duoti bumb?liu vadinamas trumpamakštis rūgtis, kuris mėgo augti kaimo laukuose, daržuose ir pakelėse. Užusienio, laikui bėgant virtusio kaimu, gyventojai buvo katalikai, priklausę Kartenos parapijai. Melstis, vaikus krikštyti ir mirusius į paskutinę kelionę išlydėti jie galėjo ir Budriuose veikusioje koplyčioje – parapijos filijoje. Tik santuoką registruoti būtinai reikėjo vykti į parapinę Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Parapijos krikšto metrikų knygoje 1802–1815 m. minimi savo naujagimius Kartenoje arba Budriuose krikštiję Jonas ir Marijona Diržininkai, Tadas ir Janina Drakšai, Antanas ir Magdalena Liaudinskiai, Antanas ir Marijona Miliai, Juozapas ir Rozalija Miliai, Jonas ir Joana Puplesiai, Juozapas ir Veronika Slušniai, Jonas ir Veronika Talmontai, kūdikių krikštatėviais buvę Antanas Balsevičius, Antanas Diržininkas, Marijona Drakšaitė, Juozapas Kibišius, Domininkas Kupšys, Marijona Kupšytė, Antanina ir Magdalena Lamašiūtės, Janina Puplesienė, Rožė Slušnienė, Tomas Slušnys, Marijona Slušnytė, Pranciška Stupelytė, Konstancija Urbonavičiūtė. Prie kai kurių pavardžių prirašytos santrumpos G. D., reiškiančios asmens bajorišką kilmę, liudija, kad Liaudinskiai ir Urbonavičiai priklausė bajorų luomui. Bajoraitės Rozalijos Liaudinskytės ir jos sutuoktinio Juozapo Miliaus sūnaus Juozapo Leonardo Miliaus 1812 m. liepos 15 d. Kartenos bažnyčioje vykusiose krikštynose dalyvavo net trys krikšto tėvų poros: krikštatėviai bajoras Juozapas Urbonavičius su Marijona Liaudinskiene iš Bumbulių ir jų asistentai – karteniškiai bajorai Viktorinas Ivaškevičius, Benedikta Majevska, Albinas Stanevičius ir Marijona Urbonavičienė. Bumbuliai priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai, administruojamai iš Gudiškių palivarko, vėliau pavadinto Mišučių palivarku. Kartu su Lūgnaliais kaimas sudarė vieną laukininkiją, kurios suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas. XIX a. I pusėje čia stovėjo 7 prievolininkų sodybos. Jose įsikūrę baudžiaviniai valstiečiai Kartenos dvarininkams mokėjo žemės rentos mokestį – činšą, o lažines prievoles atlikdavo Mišučių palivarke. Mišučių dvarui 1841 m. tapus bajorų Parčevskių valda, Bumbulių žemės liko Kartenos grafo Pranciškaus Pliaterio nuosavybe.
Daugėja ūkininkų, besidraudžiančių pasėlius
„Po šių metų įvairių gamtos išdaigų rajono ūkininkai labiau susidomėjo pasėlių draudimo paslaugomis“, – tokia žinia pasidalijo Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistė Aurelija Jurgutienė. Ūkininkams, pasėlius apdraudusiems nuo iššalimo, išgulimo, sausros rizikų, valstybė kompensuoja 50 procentų nacionalinės draudimo sumos, o europinės dalies – iki 70 procentų. Kaip teigė A. Jurgutienė, 2024 metų derlių – nacionalinę dalį (vasarinius ir žieminius pasėlius) ir ES dalį dėl iššalimų (žieminius pasėlius) apsidraudė 32 ūkininkai, 5 ūkiai apsidraudė dėl sausros rizikos. Praėjusiais metais buvo apsidraudę 24 ūkininkai, o dėl sausros rizikų – nė vienas. „Šiuo metu skaičiuojamos kompensacijos už apdraustus pasėlius, preliminari suma 2024 metams rajono ūkininkams yra apie 368 tūkst. 619,5 Eur. Už 2023 metų draudimus buvo išmokėta 196 tūkst. 858,77 Eur kompensacijų.
„P. n.“ informacija
Nuostolių dėl šalnų patyrusiems ūkininkams – išmokos
Pradėtos mokėti išmokos nuostolių dėl šalnų patyrusiems Lietuvos sodininkams bei uogų augintojams. Artimiausiu metu jiems bus išmokėta daugiau kaip 2 mln. eurų. Iš viso beveik 200 asmenų, nukentėjusių nuo šalnų metų pradžioje, pasieks 2,1 mln. eurų. Parama skiriama pagal priemonę ,,Parama žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių nukentėjus sodų ir uogynų derliui dėl šalnų 2023 metais“. Pagal šią paramos schemą bus finansuota iki 60 proc. žemdirbių patirtų nuostolių. Išmokas gaus tie ūkininkai, kurie pateikė prašymus paramai ir atitiko paramos teikimo reikalavimus. Dėl šalnų Kretingos rajone šiemet nuostolių patyrė 23 sodų ir uogynų augintojai. Informacija apie patirtą žalą buvo perduota Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio duomenų centrui.
„P. n.“ informacija
„AiDi“ linijos keramika spinduliuoja spalvomis ir kelia nuotaiką
Šioms Kalėdoms sukurti kretingiškės 32-jų Kristinos Lonkutytės, prekinio ženklo „AiDi“ įkūrėjos, darbai iš polimerinio molio – puodeliai, dubenėliai, arbatos sieteliai, stalo įrankiai, įvairūs suvenyrai ir papuošalai – stebina spalvingumu, originalumu ir žaismingumu. Darbus moteris pristato kasmetinėse kalėdinėse mugėse viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, taip pat savo internetiniame tinklalapyje. Kretingiškė, pagal specialybę – kraštovaizdžio inžinierė, lipdyti iš polimerinio molio, sakė, ėmėsi susilaukusi pirmagimio sūnaus Aido. „Sūnus gimė prieš 7-erius metus, o kai šventėme jo pirmąjį gimtadienį, labai norėjau padovanoti jam savo rankomis sukurtą tokią dovaną, kurią jis prisimintų ilgam, gal net visą gyvenimą. Mūsų šeimoje galioja tradicija – mano mama Loreta yra floristė. Ji nuo vaikystės mums visas gimtadienio ar kalėdines dovanas skoningai ir išmoningai įpakuodavo, karnavalams sukurdavo įspūdingus drabužius. Todėl ir man norėjosi savo vaikui sukurti mažą šventę“, – apie pirmuosius savo rankų darbo kūrinius – šaukštelį ir šakutę sūnui – kalbėjo Kristina. Taip pamažu įsivažiavo, darbui skirdama tik vaiko pietų miegą ir vėlyvus vakarus. O kadangi visi namai aidėdavo nuo skardaus Aido balso, taip ilgainiui natūraliai gimė ir jos kuriamų darbų linijos pavadinimas „AiDi“. Iš pradžių suvenyrus Kristina išdovanodavo artimiesiems, draugams, o po to jų nuotraukas kėlė į internetą, – taip atsirado užsakovų. Kiekvienam, sakė, sukurianti pagal konkretų pageidavimą, kam ir ką norisi akcentuoti dovanojant. „Tarkim, paprašo dovanos snieglentininkui ar konkrečios įmonės bosui. Nusipaišau gaminio eskizą, stengdamasi išryškinti konkrečias savybes, jei pageidauja nuotaikingo gaminio – stengiuosi perteikti linksmą ir net šmaikštų personažą-simbolį.
Rūšiuoti maisto atliekas verčia ekologinė ir ekonominė nauda
Savivaldybės įmonė (SĮ) „Kretingos komunalininkas“ per lapkritį–gruodį Kretingos miesto gyventojams pasirengusi išdalinti 7 tūkst. po 7 l talpos kibirėlių maisto atliekoms rūšiuoti. „Ruošiamės naujam atliekų rūšiavimo etapui – nuo kitų metų pradžios visoje Lietuvoje maisto atliekos bus surenkamos atskirai nuo kitų atliekų, ir tai daryti mus įpareigoja Europos Sąjungos direktyva, pagal kurią reikalaujama iš bendro atliekų srauto atskirti maisto ir virtuvės atliekas“, – kalbėjo SĮ „Kretingos komunalininkas“ direktorius Paulius Ruškus. Be kibirėlių daugiabučių namų gyventojams, Kretingoje, šalia buitinių atliekų konteinerių, atsiras ir 240 l talpos konteineriai maisto ir virtuvės atliekoms iškratyti – numatyta pastatyti 105 tokius konteinerius. „Kol kas maisto ir virtuvės atliekas surinksime tik Kretingos mieste – gyvenvietėse, kuriose nėra 2 tūkst. gyventojų, šių atliekų rinkti kol kas nenumatyta, individualių namų valdoms bus parūpinti 120 l talpos konteineriai ir kibirėliai“, – paaiškino „Kretingos komunalininko“ vadovas, kurio pastebėjimu, turimas kibirėlių ir konteinerių kiekis turėtų patenkinti kretingiškių poreikius. Kad maisto, virtuvės atliekos negestų ir nesmirdėtų, gyventojų bus prašoma jas į kibirėlius, po to – į konteinerius išmesti užrištuose maišeliuose. Miestiečių išrūšiuotos maisto ir virtuvės atliekos pateks į Klaipėdos regioninį atliekų tvarkymo centrą (KRATC), kuris šiuo metu stato įrenginį, padėsiantį maišelius atskirti nuo atliekų.
Auksūdys. Kaimas, kuriame aukas dievams aukojo
Auksūdžio vardą Lietuvoje turi du kaimai – abu Žemaitijoje: vienas šalia Darbėnų, o kitas – netoli Laižuvos miestelio. Pasak kalbininko Aleksandro Vanago, vietovardžio šaknis „auk-“ kilusi nuo žodžio „auka, aukoti“, o dėmuo „sūd-“ sietinas su lietuvių kalbos žodžiu „sūduva“ (klampynė, akis, garmalas). Panašiai toponimo kilmę aiškina ir prie Darbėnų esančio Auksūdžio senoliai, pasak kurių kaimas taip vadinamas todėl, kad senovėje čia žmonės aukodavo aukas dievams. Kaimo istorijos ištakos siekia bronzos amžių ar net neolitą, kuriuos mena Kosto Grabio rasti akmeninis kirvelis ir kaplio dalis. Pirmiausia žmonės kūrėsi prie Kulšės upelio, o mirusius gentainius I–XIII a. laidojo viena šalia kitos esančiose kalvose – Leišio kalnelyje ir Pilaitės (kitaip – Pilalės) kalne. Karingiems vikingams ėmus puldinėti šio regiono autochtonus kuršius, dalis bendruomenės pasitraukė prie Darbos, kur įsirengė akmenų pylimu apjuostą gynybinį įtvirtinimą, šiandien vadinamą Kūlių pilale (Akmenų pilaite), o šalia jo – alkvietę. Kūlių pilalės akmenines sienas laikė į žemę sukasti stulpai, o įvažiavimui į tvirtovę ir jos vartams apsaugoti išorėje lygiagrečiai aptvarui buvusi pastatyta dar viena akmeninė puslankiu einanti siena. Panašu, kad per kryžiaus žygius kryžiuočiams XIII a. antroje pusėje išžudžius ar į kitas žemes iškeldinus užkariautus kuršius, Auksūdyje liko nedidelė jų bendruomenė, kurią XV–XVI a. asimiliavo į kuršių žemes besikeliantys žemdirbiai žemaičiai. Apie tai liudija prie Darbos veikusios ankstyviausios krikščioniškos XVI–XVII a. kaimo kapinės, kuriose rasta ir kuršių tradicijas išlaikiusių įkapių. Uždurpėjusioje Darboje rasti artefaktai mena, kad XIV–XV a. auksūdiškiai mokėjo ant ąžuolinių rąstų polių pasistatyti tiltą, darbui ir kelionėms naudojo medines roges ir vežimus. Nuo XV a. Auksūdys buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, kurią administravo Palangos, vėliau – Darbėnų, dvaro valdytojas. Galutinai kaimas susiformavo po Valakų reformos. Vykdant ją abipus Darbos upės Auksūdžiui buvo pamatuotas apie 14,2 kv. km dydžio stačiakampio plano žemės plotas, tarp Kulšės ir Laukupio besitęsiantis nuo Darbėnų iki Nausėdų. Jo centre, į šiaurę nuo Narštupio, buvo pamatuota gatvinė gyvenvietė, į kurią perkelti visi valstiečiai, kūręsi tarp Darbos ir kelio į Nausėdus pasistatytose sodybose.
Lietuvos rekordų knygoje siekia įregistruoti tėviškės beržą
Savo tėviškėje Darbėnuose, Laukžemės gatvės 12-ame sklype, augantį beržą Danutė Ciechanavičienė ir jos brolis Algimantas Morkeliūnas mano esant vieną galingiausių Lietuvoje. Išmatavus medžio kamieno perimetras siekia 3 m 23 cm, diametras – 1 m 30 cm, o daugiau kaip dukart dviaukštį mūrinį namą praaugusio beržo aukštis, manoma, yra gerokai per 25 m. Algimantas šią informaciją perdavė Lietuvos rekordų registravimo agentūrai „Rekordų akademija“ ir laukia atvykstant jos atstovų. Beržas dar storėja Rudenį tarsi blizgūs smulkūs pinigėliai lapai šnara nuo menkiausio vėjo, o svyrančios šakos, juokėsi Algimantas, praeinat maloniai braukdamos glosto nugarą. Beržas atrodo įspūdingai: išsikėtojęs į visas puses, savo laja dengia nemenką kiemo plotą. „Važiuodami į Japonišką sodą, žmonės sustoja, fotografuojasi, sako, niekur nematę tokio didelio ir storo beržo“, – kalbėjo sesuo ir brolis. Algimantas dar papildė, kad ir pats, važinėdamas po Lietuvą, niekur neaptikęs didesnio už saviškį, dėl to, kad įsitikintų, ir sumanęs pasikviesti agentūros „Rekordų akademija“ atstovus. Tam, kad ir „Pajūrio naujienos“ patikėtų šio beržo įspūdingu dydžiu, A. Morkeliūnas jį darsyk išmatavo ir paaiškino, kad, norint sužinoti diametrą, apskritimo perimetrą, pagal skaičiuoklę, reikia padalinti iš 3,14, todėl jų beržo diametras yra 1,3 m. Vien svyrančių beržo šakų ilgis – per 6 m. O tam, kad matavimai būtų tikslūs, medžio kamieno apimtį reikia matuoti 1 m atstumu nuo jo šaknų. Jų kiemo beržas, tikino D. Ciechanavičienė ir A. Morkeliūnas, vis tebeauga ir plečiasi: nuo pernai, jų matavimais, kamienas pastorėjo 2 cm – pernai perimetras siekė 3,21 m. Su apmaudu abu pašnekovai rodė, kaip elektrikai kažkada apgadino beržo kamieną, nupjovę kelias šakas. „Pavasarį bėgo begalės syvų. Tepiau tas vietas specialiu tepalu ir, pažiūrėkit, kamienas nupjautų šakų vietose pūva. O ten, kur netepiau, žaizdos savaime užsitraukė. Ir dar – pats medis maskuoja žaizdas, gretimos šakos vis krypsta jų pusėn“, – rodydama pažeistas vietas, kalbėjo į tėviškę kone prieš 20 metų iš Kauno grįžusi D. Ciechanavičienė.
Turėti sulčių spaudimo verslą buvo gyvenimo svajonė
Kretingoje šiuo metu veikia dvi natūralių sulčių spaudyklos. Viena jų – Kretingos prieigose, Padvarių kaime. Jos savininkas Algis Druseika sulčių spaudimo cechą yra įrengęs savo individualaus namo kieme, ir kasdien įvairius vaisius paverčia sveikatai naudingomis sultimis. Verslininkas prisipažino, kad spaudyklos atsiradimas jo gyvenime buvo lemtingas: tai buvo svajonė, padėjusi grįžti į vėžes ir atsikratyti žalingų įpročių. „Cecho atsiradimo istorija yra įdomi ir pamokanti. Dar kažkada jaunystėje turėjau svajonę įkurti savo sulčių spaudimo verslą, tai buvo mano vizija, pagal kurią turėjau užsidirbti pragyvenimui. Viskas pradėjo eiti blogyn, kai buvau pašauktas į sovietų kariuomenę. Grįžęs iš jos gėriau tiek alkoholio, kiek niekas aplinkui nesugebėdavo, o kai jau atrodė, kad kelio atgal nebėra, prisiminiau savo idėją ir pradėjau spausti obuolių sultis. Vaikystės svajonė mane išgelbėjo“, – prisiminė A. Druseika. Dabar Algis jau daugiau nei dešimt metų sėkmingai valdo savo verslą, yra atsisakęs alkoholio ir sakė konkurencijos Kretingos mieste nejaučiantis, su kita sulčių spaudykla sutaria draugiškai, nors klientų skaičių ir tenka dalintis perpus. Ruduo visoms spaudykloms yra didžiausias darbymetis, nes, atėjus derliaus sezonui, daugelis užaugintus vaisius, daržoves veža į spaudyklas. A. Druseikos nuomone, šis ruduo vieniems gana sėkmingas, kitus derlius nuvylė. „Vieni klientai atvažiavę giriasi, kad neturi kur tų obuolių dėti, o kiti skundžiasi, kad vos vieną ar du maišus surinko. Čia jau nežinosi, kažkur daugiau palijo, kitur labiau saulė pašvietė. Pastaruoju metu matyti, kad geros kokybės vaisių apylinkėse mažėja, tikriausiai yra pjaunami senieji vaismedžiai, juos keičia nauji“, – sakė sulčių spaudyklos šeimininkas.
Lygnugariškiai, vadinti dar Šileikynu ir Smarglynu
Vieno mažiausių Kartenos seniūnijos Lygnugariškių kaimo žemės driekiasi Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie Kartenos–Kalniškių kelio, abipus Alanto upės. Vietovę juosia kaimynystėje esantys Gaudučių, Kupšių, Lubių, Kalniškių ir Vėlaičių kaimai. Pradžia – XVIII amžiuje Kaimui priklauso 87,07 ha dydžio žemės plotas. Mažiausią seniūnijos kaimą Lapgaudžius Lygnugariškiai lenkia beveik 24 hektarais, o Cigonalius – tik 26 arais. Centrinę kaimo dalį raižo Alanto slėnis ir juo vingiuojanti upės vaga. Šiaurės rytinį kampą kerta vingiuotas dešinysis Alanto intakas Karkluojė, o rytiniu pakraščiu, ties riba su Kalniškiais, Alanto link, skuba nuo Anužių atitekantis Juodupis. Iš pietų, nuo Bumbulių miško pietvakarine kaimo dalimi vinguriuoja dar vienas Alanto intakas, vadinamas tiesiog Upeliu. Pietiniu pakraščiu praeina rajoninės reikšmės kelias Kartena–Kalniškiai–Anužiai. Didžiąją daugumą kaimo teritorijos apima brandūs miškai ir jaunuolynai, augantys minėtų upių slėniuose, jų pakrantėse ir aukštumose. Vakarinėje dalyje esantis senas miškas, kuriame dominuoja spygliuočiai, vadinamas Eglynėliu. Į rytinį kaimo pakraštį patenka Domarko miškas, kurio didžioji dalis auga gretimame Lubių kaime. O žemdirbių branginama dirbama žemė apima tik ketvirtadalį teritorijos – per 20 ha. Lygnugariškių kaimas susiformavo XVIII a. antroje pusėje, naujakuriams pradėjus kurtis abipus Alanto upės plytėjusioje bendro naudojimo plėšininėje Kartenos dvaro miško ir ganyklų žemėje. Vietovardis kilo iš asmenvardžio „Lygnugaris“ ir lietuvių kalbos vietovardžiams būdingos priesagos -išk- variantu „-iškiai“. Rašytiniuose šaltiniuose vietovės vardas buvo rašomas Lignugariškiai, Lygnugariškiai, rečiau – Lygnugariškė, Lygnugariai (žem. Lygnugarē). Žemaičiai kretingiškių tarme kaimą vadino Līgnogarėškē. XIX a. pradžioje kaime tebuvo 2, o 1846 m. – 8 sodybos, kuriose įsikūrusios žemdirbių šeimos už būstą Kartenos dvarui mokėjo nustatytus mokesčius, o už išsinuomotą žemę – činšą. Dvare žemdirbiai turėjo atlikinėti ir kai kurias lažo prievoles: pastotės, talkos ir pan. Po baudžiavos panaikinimo reformos dalis žemdirbių gavo nuosavybės teisę į iki tol dirbtą žemę, kurią privalėjo išsipirkti iš dvaro savininkų. Išbaudžiavinti žemdirbiai 1861 m. tapo valstybės piliečiais ir buvo priskirti Kartenos valsčiaus valstiečių luomui. O dvarui likusiai žemei administruoti dvarininkai Pliateriai pastatė palivarką, kuris pavaldus buvo grafo Adomo Pliaterio įkurtam ir Kartenos valdos administraciniu centru tapusiam Gaudučių palivarkui. Laisvų valstiečių žemės įsiterpė į palivarko valdas, todėl jų nausėdija gavo ne kaimo, o vienkiemio statusą ir carinės Rusijos laikais buvo laikoma užusieniu. Tiek užusienis, tiek ir palivarkas tebebuvo vadinami Lygnugariškiais. O aplinkinių kaimų gyventojai šias dvi gyvenvietes ėmė vadinti Smarglynu (žem. Smarglyns). Vėliau, palivarką išsinuomojus bajorui Šileikai, šiam ūkiui prigijo nuomininko pavardė, ir vietovė imta vadinti Šileikynu arba Šileikinu (žem. Šėleikins). Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų XIX a. antroje pusėje–XX a. pr. parengtuose Kretingos ir Kartenos apylinkių topografiniuose žemėlapiuose Lygnugariškių vardas nenaudojamas. Juose yra pažymėtos palivarko ir valstiečių sodybos, kurios priskiriamos prie Kalniškių kaimo.
|
|
