|
|
|
KuprinėSavanorystė suteikia drąsos įgyvendinti savo siekius
Šiais laikais jaunuolius galima suskirstyti į dvi grupes – tuos, kurie labai mielai savanoriauja įvairiuose renginiuose, visur dalyvauja, ir tuos, kurie net nenori pagalvoti apie tai. Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokė Enrika Grybauskaitė pripažino, kad ji ėmėsi to nedrąsiai, o po to pamatė, kad tai labai jai padeda pačiai augti kaip asmenybei. O vėliau ėmėsi ir drabužių dizaino, o tai dar labiau sujaukė galvą – kam ruoštis ateityje, kuriuo keliu sukti? Savanorystėje esama daug pranašumų Enrika papasakojo, kad savanoriauti pradėjo dar devintoje klasėje, kai įsiliejo į Palangos senosios gimnazijos bendruomenę. „Tuomet mano draugės savanoriavo, tai ir aš panorau pabandyti. Man svarbiausias dalykas yra patirtis, kuo daugiau jos gauti. Savanorystė mane paskatino išeiti iš komforto zonos. Visiškai pasikeičiau, kai pradėjau savanoriauti. Nepalyginsi, kokia buvau aštuntoje klasėje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau taip drąsiai prieiti prie žmonių ar kalbėti prieš auditoriją“, – savanorytės privalumus vardijo Enrika. Ji gavo ir papildomai retorinių žinių, kaip kalbėti prieš auditoriją, artikuliuoti žodžius ir panašių dalykų. „Savanorystė neabejotinai suteikia ir daug naujų pažinčių. Aš tiek daug žmonių pažinau, niekada nebūčiau tiek pažinčių užmezgusi kitu atveju. Išmokau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pildyti projekto sąmatas, ataskaitas. Tik užtenka pasakyti, kad nori kažko išmokti, ir visos galimybės bus suteiktos. Per vasarą vykdžiau savo projektą“, – apie atsivėrusias galimybes pasakojo gimnazistė. Būna ir blogų patirčių, pripažino Enrika. Vasaros pabaigoje ji baigė jaunimo savanorišką tarnybą, kuri truko šešis mėnesius. Ten reikia kiekvieną mėnesį savanoriauti po 40 valandų ir gauni sertifikatą. Taip prisideda ir balas prie egzamino. „Aš pasirinkau savanoriauti darželyje ir supratau, kad su vaikais dirbti man labai nepatinka. Tuomet pakeičiau jaunimo erdvę ir savanoriavau ten, kur jau buvau save išbandžiusi“, – apie tai, kaip galima suprasti savo stipriąsias puses, kalbėjo E. Grybauskaitė. Dabar ji jau žino, kad vaikų erdvėse jai netinka savanoriauti ir iš anksto atsisako.
Aleksandrui konkursai – galimybė atrasti savo stiprybes
Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinys Aleksandras Slušnys gruodį išbandė savo jėgas laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Nors nelaimėjo, nenusiminė, priešingai, sakė, kad bandys ir dar kartą, nes tai užaugina dar didesnį norą stengtis labiau. Visose kitose veiklose jam ryžto taip pat nestinga. Jis žaidžia krepšinį, o kai vyksta visų dalykų olimpiados, jis nepraleidžia nė vienos, net jei kartais pristinga laiko joms ruoštis. Papildomo pasirengimo jam dažnai ir nereikia, nes jis puikiai mokosi. Stengiasi išbandyti viską, kas siūloma Pasakodamas apie save Aleksandras neslėpė, kad mėgsta bendrauti, būti žmonių būryje, tad jam patinka ir pačiam vesti renginius. Kiekviena veikla jam suteikia galimybę pažinti kuo daugiau žmonių. „Dalyvauju meninio skaitymo konkursuose – man patinka stengtis perteikti mintį klausytojams. Labai patinka dalyvauti vadinamuosiuose protmūšiuose, nes ten susirenka daug bendraminčių, mezgasi draugystės. „Aš esu labai draugiškas“, – šypsojosi pašnekovas, papasakojęs, kad projekto „Tūkstantmečio vaikai“ organizatoriai jį dalyvauti pakvietė jau antrą kartą, pirmąjį kartą jis ten buvo, kai mokėsi šeštoje klasėje. Kaip papasakojo Aleksandras, apie šią laidą jis svajojo jau seniai. Jau penktoje klasėje besimokydamas užpildė anketą, bet tada prasidėjo koronaviruso pandemija, ir viskas nusikėlė vėlesniam laikui. „Visada norėjosi save išbandyti, nepraėjo noras ir vėliau. Man mama visada sakydavo, kad, jei tik yra galimybė kur nors dalyvauti, naują dalyką išbandyti, reikia nepabijoti, nes, jeigu patiks, bus galima tą veiklą tęsti. Tad aš jau nuo kokios trečios klasės šiuo patarimu naudojuosi ir išbandau viską, kas man yra siūloma, ir man tai labai patinka. Stengiuosi dalyvauti kuo daugiau olimpiadų, konkursų, kad sužinočiau, kas man labiau patinka“, – kalbėjo aktyvus Pranciškonų gimnazijos mokinys.
Svajonės siekis nuvedė į Stokholmą
Dvidešimtmetė Emilija Dooling Kretingą vadina savo namais ir ta vieta, kur jai geriausia, nors gimė ir užaugo ji Amerikoje. Tad, kai reikėjo rinktis, kur gyvenimo kelias nuves, baigus mokyklą, abejonių nekilo – visa šeima susikrovė lagaminus, grįžo namo ir pradėjo mąstyti, kur mokytis Emilijai toliau ir kaip realizuoti savo svajones. Apie įsikūrimą Lietuvoje galvojo seniai „Man Lietuvoje visada patiko. Čia ir maistas skanesnis, ir mokslai pigesni, čia gyvena šeimos narių. Daug traukos dalykų“, – vardijo Emilija. Emilijos mama Rasa, užsiminusi, kas galėjo dukros norui padaryti įtaką, prisiminė, jog 2019 metais buvo minimi Pasaulio lietuvių metai, tuomet Nidoje buvo suorganizuotas Pasaulio lietuvių lyderių suvažiavimas ir buvo paskelbta, kad pirmą kartą organizuojama Pasaulio jaunimo stovykla. Būtent šioje stovykloje pavyko sudalyvauti ir Emilijai. Prieš tai ji dalyvaudavo jaunimo mainų programoje, kad studentai galėtų pažinti Lietuvą iš vidaus ir stažuotis pagal savo specialybes. Po Pasaulio jaunimo stovyklos, Rasa papasakojo, dukra grįžo pakylėta, atrodė, kad tai padarė didžiulę įtaką. „Ten tikrai buvo labai smagu, bet norą kurti gyvenimą Lietuvoje turėjau jau ir prieš šią stovyklą. Man čia visada atrodė patogi vieta. Tad pradėjau čia žvalgytis ir studijų“, – sakė Emilija. O jos studijų pasirinkimai buvo labai įvairūs. Dar gyvendama Amerikoje ji buvo įsitikinusi, kad studijuos animaciją, jau ir universitetų tam žvalgėsi. O kai sumąstė, kad širdis traukia Lietuvos link, pasikeitė ir studijų norai. Iš pradžių mergina galvojo apie odontologiją, o vėliau sugalvojo, kad jai galėtų būti įdomi komunikacija. „Visada linkau prie menų, man labai patinka piešti. Norėjau mokytis meno mokykloje, bet paaiškėjo, kad mano darbų aplankas nėra pakankamai platus, nes mano taikoma technika nebuvo tokia įvairi. Bet mano darbai yra gražūs, techniškai viskas išpildyta“, – apie savo polinkius pasakojo Emilija, pripažinusi, kad jai labiausiai patinka piešti veidus. Mergina prisipažino, kad po šio įvykio jai sumažėjo motyvacija siekti savo svajonės menų pasaulyje, tad ji ir ėmė galvoti apie odontologiją.
Įteikti Kretingos rajono jaunimo apdovanojimai
Lapkričio 17 dieną Kretingos rajono kultūros centre paskelbti šių metų Kretingos rajono jaunimo apdovanojimų laimėtojai. Šiemet buvo skelbta dešimt nominacijų. Sukūrė puikią atmosferą Vakarą pradėjo Pranciškonų gimnazijos mokinių grupė „Domino efektas“, o visą vakarą geras emocijas dovanojo kretingiškis renginių vedėjas Artūras Ženčius bei kretingiškė dainininkė Indrė Juodeikienė. Gražia vakaro staigmena tapo netikėtas dainininko Vido Bareikio pasirodymas, kuris tą vakarą Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus bibliotekoje pristatinėjo savo knygą. „Kai išgirdau, kad už keliasdešimties metrų, kur dalyvavau savo knygos pristatyme, renkasi pats nuostabiausias Kretingos jaunimas, negalėjau neateiti. Sveikinu visus nominantus ir laimėtojus. Vien tai, kad esate minimi tokiuose apdovanojimuose, tai yra labai svarbu, nes, vadinasi, jūs esate žmonės, kurie įkvepiate kitus, einate teisingu keliu. Nesustokite“, – linkėjo V. Bareikis, visiems padovanojęs ir savo pasirodymą. Itin spalvingai prieš kiekvieną nominaciją statulėles įnešdavo jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorės. Būtent šio teatro atstovams įteikta nominacija „Metų jaunimo organizacija“. „Dėkojame nuostabiausioms režisierėms Auksei Antulienei ir Karolinai Moncevičienei, kurios augina stebuklingus teatro vaikus. Aš esu jo stebuklas!“, – sakė viena iš teatro atstovių Dominyka Gudauskaitė. Dėmesys vienintelei mokinių grupei Beje, Dominyka, kuri taip pat yra Pranciškonų gimnazijos prezidentė, džiaugėsi ir asmenine nominacija – „Metų jaunimo lyderis“. „Visiškas sapnas, iš kurio dar nepabudau! – iškart po apdovanojimų sakė ji. – Trys statulėlės! Dėkoju Kretingos Simono Daukanto progimnazijai, kurioje pradėjau lyderės kelią, kai ketverius metus buvau Mokinių savivaldos prezidentė. Dėkoju dabartinei mano mokyklai – Pranciškonų gimnazijai, jos administracijai, visiems mokytojams ir Mokinių savivaldos komandai, kurie mane palaiko, skatina mano lyderystę ir šiemet išrinko mane būti prezidente.“ Pranciškonų gimnazijos mokinių grupė „Domino efektas“, vienintelė jaunimo grupė Kretingoje, susikūrusi 2021 m., pelnė nominaciją „Metų jaunimo nata“. Viena iš grupės narių – D. Gudauskaitė padėkojo grupės vadovui Audriui Janoniui bei muzikos šeimai: Filomenai Stonkutei, Gabrieliui Žiubriui, Edgarui Lūžai, Viliui Ko.
Po parodos mokykloje Viltė buvo pastebėta tiek pati, tiek jos darbai
Jaunoji kretingiškė menininkė Viltė Orlokaitė Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijoje surengė savo meno parodą. Paroda sulaukė daug teigiamų atsiliepimų. Menininko gyslelę, merginos teigimu, ji turi nuo mažens. Visada patikdavo piešti, dailės pamokos jai buvo ir yra iki šiol atsipalaidavimas. Gamta leidžia išreikšti įvairiausias nuotaikas Abiturientė Viltė neneigia, jog ji yra kūrybinga asmenybė. Jos kūrinių idėjos dažniausiai kyla iš gyvenimo platybių ir to, ką ji sugeba įžvelgti gamtoje ar savo aplinkoje. Kartais merginai galvoje idėjos pasiberia kaip žirniai ir net nespėja jų įgyvendinti. Viltės teigimu, mieliau tapytų gamtos vaizdinius, nes gamtoje labai gerai sugeba parodyti tiek žmogaus, tiek pasaulio atsivėrimą. ,,Plati spalvų gama gamtoje leidžia išreikšti įvairiausias nuotaikas, taigi, su mielu noru aš tęsčiau gamtos bei peizažų kūrimą“, – teigė V. Orlokaitė. Tapybos metodų Viltė nėra išbandžiusi daug. Daugiausiai ji užsiima paprastąja tapyba teptukais. Yra bandžiusi liejimo techniką, kuri jai patiko, tačiau visada norėjo išbandyti kažką naujo ir siekti tobulybės. Svajoja apie grafinio dizaino karjerą Mergina yra dalyvavusi su savo meno darbais ir dailės olimpiadoje. Tačiau tada nebuvo tiek patobulėjusi, nes tai buvo visai neseniai. Prizinės vietos nepasisekė laimėti ir dėl šio įvykio ji buvo nuliūdusi ir norėjo viską mesti. Tačiau supratusi, kad visi menininkai krenta ir vėl kyla, ši mintis Viltę skatino kurti ir toliau. Visgi ateityje piešimą ir dailę savo gyvenime įsivaizduoja tik kaip pomėgį. Po mokyklos gimnazistė nori siekti grafinio dizaino karjeros. Bet ten jai prireiktų įgūdžių iš meno ir dailės sferos, ir Viltė juos turėdama, puikiai panaudos.
Sielos ramybės pamokas perduoda jaunimui
Lapkričio viduryje neįprastoms pamokoms Kretingos jaunimą kvietė sapnų gaudyklių kūrėja Jolita Mikolaitytė. Jai pačiai šis pomėgis padėjo rasti sielos ramybę, kurios taip reikėjo sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Dabar ji perduoda savo žinias ir kitiems, ypač jauniems žmonėms, kurie nusiramina kurdami, panyra į sapnų gaudyklių magiją ir pamiršta visas bėdas. O sapnų gaudyklės ne tik nubaido blogus sapnus, bet ir pildo svajones, užsimena pašnekovė. Padėjo išgyventi sunkų laikotarpį Kaip papasakojo kūrėja, sapnų gaudyklės į jos gyvenimą atėjo prieš beveik aštuonerius metus. „Tuo metu mano emocinė būklė buvo labai prasta. Nejaučiau gyvenimo prasmės, nes buvau po artimo žmogaus netekties. Sunku buvo susitvarkyti su mintimis ir emocijomis, tad kuomet nebūdavau darbe, sėdėdavau užsidariusi namuose ir žiūrėdavau tik serialus ir filmus“, – pasakojo moteris. Kartą, ji pasakojo, tiesiog netyčia „YouTube“ platformoje iškrito videopamoka, kurioje kažkas buvo tiesiog kuriama rankomis (kaip vėliau ji suprato, tai buvo sapnų gaudyklė). „Pajutau impulsą tai atkartoti ir sukurti. Susiradau kartono bei siūlų ir pradėjau kurti. Iš pat pirmo karto labai aiškiai ir stipriai pajutau, jog visas procesas mane atpalaidavo. Pirmą kartą po ilgo laiko suvokiau, jog nebegalvojau apie skausmą ir nebesimurkdžiau jame. Man tai buvo kažkoks atradimas. Pasijutau rami, – prisipažino Jolita. – Kai dabar atsigręžiu į praeitį, suvokiu, kad jos atėjo ne veltui. Nes po netekties buvo užsiblokavę mano sapnai. Laikui bėgant ir bekuriant sapnų gaudykles, besidomint jų reikšme, sapnai pagaliau grįžo. Visuomet juos sapnuoju spalvotus ir man jie labai svarbūs. Tuo metu kai jie buvo dingę suvokiau, kad kažkas yra ne taip.“ Jolita savo veiklai suteikė pavadinimą „Coliukės sapnų gaudyklės“ ir ji jau tęsiasi dvejus metus. Iki tol tai buvo tiesiog hobis sielos ramybei.
Mėtos siekiams Lietuva per maža
Palangiškė Mėta Visminaitė, žengusi ant „Lietuvos talentų“ scenos, sužavėjo visus komisijos narius ir jie nedvejodami jai tarė „taip“, negailėdami gražių komplimentų. Bet ir be šios scenos Mėta jau ne kartą žibėjo kitur. Ji pripažįsta, kad savo ateities be dainavimo jau ir neįsivaizduoja. Mokytis pradėjo nuo trečios klasės Mėta šiemet pradėjo lankyti Palangos senąją gimnaziją, ji devintos klasės mokinė, ir vos žengusi į mokyklą, ji netruko parodyti savo balso gabumus, kai buvo pakviesta pasveikinti mokytojus jų profesinės dienos proga. „Dainuoju dar nuo tada, kai lankiau darželį, bet rimčiau ėmiau mokytis dainuoti nuo trečios klasės Vlado Jurgučio progimnazijoje. Į Palangą iš Mažeikių persikraustėme, kai buvau pradinukė. Būtent kurorte ir ėmiau mokytis dainuoti su muzikos mokytoja Diana Beržanskiene“, – pasakojo Mėta. Mergina pripažino, kad kai reikia rinktis, kokios muzikos klausyti, ar kas daro didžiausią įtaką jos pačios muzikiniams sprendimams, būna sunku išsirinkti. „Vis dėlto mane labiausiai traukia žymių dainininkių kūryba. Man labai patinka Beyonce ir tai, kaip ji save išreiškia scenoje. Anksčiau man patiko Ariana Grande, bet dabar šiek tiek mažiau, nes ji pastaruoju metu mažiau dainuoja, bet vis tiek jos kūryba man patinka. Bet šiaip keičiasi mėgstamų dainininkų sąrašas”, – sakė ji.
Jaunoji papuošalų kūrėja Patricija savo kelio ieško nuo mažens
Kretingiškė Patricija Pipiraitė – dar tik šeštos klasės mokinė Simono Daukanto progimnazijoje, bet ji jau geba pati užsidirbti iš savo kūrybos. Ji kuria gražius papuošalus, kuriais panorsta pasipuošti ir vyresnės moterys, ir jos bendraamžės. Be to, spėja mokytis ir keramikos, ir teatro subtilybių. „Bandžiau lankyti sporto būrelius, kaip brolis, bet supratau, kad tai ne man. Man labiau patinka menas“, – šypsojosi jaunoji menininkė. Jei nori pradžiuginti – nupirk karoliukų Pašnekovė sakė, jog mėgstamos veiklos tiesiog atėjo į jos gyvenimą. „Nors pradžioje, kai dar nežinojau, ką norėčiau veikti, rinkausi iš sporto šakų. Mano brolis Rokas – sportininkas, tai ir aš norėjau sportuoti. Galiausiai supratau, kad sportas – ne man, nors išbandžiau labai daug sporto šakų. Mano dėmesį patraukė karoliukai. Nuėjusi į parduotuvę išsirinkau jų rinkinį. Taip džiaugiausi, kai suvėriau pirmąją apyrankę. Mama ir tėtis pagyrė, kad labai graži ir taip mane paskatino toliau kurti apyrankes“, – apie prieš trejus metus savo atrastą pomėgį pasakojo Patricija. Taip ji ėmėsi šios veiklos ir jos neapleido, tobulėja iki šiol, mokosi iš labiau patyrusių. Ir jau visi artimieji žino, ko reikia Patricijai, kaip ją gali pradžiuginti. „Mano teta gyvena Austrijoje, Vienoje, tad man atsiunčia karoliukų iš ten arba pati atveža, kai atvyksta pas mus. Taip pat gaunu tokių dovanų savo gimtadienio proga. O kai patys atostogaujame kitose šalyse, tai būtiniausiai parsivežame karoliukų“, – šypsojosi P. Pipiraitė. Jaunoji kūrėja savo papuošalais paviliojo ir ne vieną pirkėją. Pasiteiravus, kas dažniausiai perka, mergaitė atskleidė, jog mokiniai iš jos mokyklos, taip pat ji sulaukia pirkėjų ir internetinėje erdvėje. Mielai jos papuošalais pasidabina ir mama Gitana. Viską, ką uždirba, ji vėl išleidžia papuošalų gamybos reikmėms. Patricija pripažino, kad visuomet matė savo tėvus sunkiai dirbančius ir žino, kad pinigų taip lengvai neuždirbsi, tad ir pati stengiasi kuo mažiau prašyti iš tėvų, gali savo pirkiniams panaudoti ir savo uždirbtus pinigus. „Mano geriausia draugė Simona taip pat yra kūrėja, gamina šilkinius segtukus ir gumytes į plaukus, tad turim kuo pasidalinti“, – pasakojo pašnekovė apie nuo mažumės ugdomą verslumą.
Tam, kad sektųsi mokslai, paslaptingos formulės nėra, – tereikia nuolat kruopščiai mokytis, skirti tam pakankamai laiko ir neieškoti būdų išsisukti. „Mokymasis nėra tradicinis pomėgis, bet man patinka mokytis“, – šypsojosi Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinė Amanda Indrišiūnaitė, už pasiekimus neliekanti nepastebėta. Smagu sužinoti naujų dalykų Amanda – dažna įvairių konkursų, olimpiadų dalyvė, mat ji tikslingai mokosi ir siekia pademonstruoti savo žinias. Šiemet ji taip pat buvo viena mokinių, gavusių Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendiją, teikiamą siekiant remti patriotišką ir katalikišką švietimą, skiriant lėšų Lietuvoje gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose ir gimnazijose. Tam, kad nusipelnytum šios stipendijos, reikėjo pademonstruoti savo įgūdžius rašant istorine tema. Kaip pripažino gimnazistė, stropiai mokytis ją skatina ateities tikslai. „Stengiuosi dabar, kad ateityje, siekiant karjeros aukštumų, būčiau jau susikūrusi tvirtą pagrindą“, – sakė ji. Ir čia pat atviravo, kad ją labiausiai domina tikslieji mokslai, pavyzdžiui, chemija. „O mano svajonių sritis, į kurią norėčiau pakliūti, – kardiologija“, – sakė mergina. Amanda supranta, kad kruopščiai mokytis ir mielai tai daryti nėra įprasta tarp šiuolaikinių mokinių. Priešingai, dažnas siekia išvengti mokymosi, nes tingi ar nori kitaip leisti savo laisvalaikį, pavyzdžiui, panirti į žaidimus. „Mokymasis – netradicinis pomėgis, tačiau jis man patinka. Man labai patinka sužinoti ką nors naujo. Mokslai mane netgi nuramina. Prisėsti ir išmokti kokios nors pamokos teoriją man labai lengva, netgi smagu, tikiu, kad visi taip gali, reikia tik noro“, – patirtimi pasidalino mergina.
Noras padėti žmonėms paskatino tapti policijos pareigūnu
Kokią profesiją pasirinkti – kiekvieno jaunuolio galvosūkis, bet, ko gero, geriausia paklausyti savo širdies balso. Taip nutiko ir 28-erių kretingiškiui Viliui Stonkui, kuris, supratęs, kad nori padėti žmonėms, nusprendė tapti policijos pareigūnu, o per šešerius savo darbo metus jau sugebėjo ir pakilti karjeros laiptais: jis dabar – Palangos policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas. „Noriu paskatinti ir kitus pasirinkti šį kelią, nes tai prasmingas, reikalingas bendruomenei darbas“, – sakė jis. Mokymai praeina itin greitai Policijos pareigūnas atviravo, kad pasirinkti būtent šią specialybę paskatino toks itin paprastas dalykas – noras būti naudingam savo bendruomenės žmonėms. „Nors ir gali pasirodyti banalu, bet noras padaryti kažką prasmingo, padėti kitiems žmonėms buvo pagrindinė jėga, stumianti šitos profesijos link“, – prisipažino V. Stonkus. Kaip atrodo tas pirminis kelias, kurį reikia nueiti kiekvienam būsimam policijos pareigūnui? Vilius atskleidė – didelio vargo jis pats nepatyrė. „Mokymai trunka devynis mėnesius. Mokiausi Lietuvos policijos mokykloje. Kadangi mokymai ten labai aktyvūs, nespėji pajusti, kaip laikas ima ir praeina. Galiu patikinti, kad mokymai praėjo greičiau negu akies mirksnis. Po to jau policijos pareigūnai išsiunčiami savo žinias pritaikyti praktiškai, dirbant paskirtuose miestuose“, – pasakojo pareigūnas. Teorinės žinios skiriasi nuo praktinių Vilius, pradėjęs dirbti nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio, pastebėjo, kad didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria jauni pareigūnai, yra tai, jog teorinės žinios nuo praktinių labai skiriasi. „Kai mokaisi, atrodo, kad viską sužinai ir jau esi pasiruošęs, bet nieko panašaus, nes išėjęs į gatvę patruliuoti, susiduri su tiek situacijų, kurių net įsivaizduoti negalėtum“, – juokėsi pareigūnas. Pasak jo, tarp išmoktos teorinės dalies ir realaus įgūdžių įgyvendinimo slypi didžiulė patirties bedugnė. „Nėra taip paprasta susieti išmoktas taisykles, užrašytas ant lapo, su realybe, ir tai parodo tikrąjį tavo meistriškumą ir gebėjimą pritaikyti žinias“, – sakė Vilius. Tačiau galiausiai tas patirčių krepšelis pildosi ir viskas darosi aiškiau. Tik atsakomybės našta gal auga. „Juk esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo partnerį ar kitus kolegas. Kiekvieną situaciją reikia įvertinti individualiai“, – pastebėjimą išsakė V. Stonkus.
|
|
