Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Agnė Šulinskienė džiaugiasi ilgu prasmingu gyvenimu ir teigė, kad svarbu pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi su jaunais žmonėmis.

Kretingos rajone, Rūdaičių kaime, gyvenanti devyniasdešimtmetė Agnė Šulinskienė per savo gyvenimą patyrė daug permainų. Moteris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, rezistencinį laikotarpį ir sovietmetį, o šiandien kas rytą pabudusi dainuoja ir trykšta gera nuotaika.

Paklausus pašnekovės, kokia ilgo gyvenimo paslaptis, ji įvardijo: „Kol judėsi, tol gyvensi.“ A. Šulinskienė teigė, kad gyvenimas toks ilgas, jog kartais jau sudėtinga skirtingus gyvenimo tarpsnius išdėstyti chronologiškai – daug įvykių per devyniasdešimt metų nutiko, vieni gyvenimo fragmentai labiau išlikę atminty, kiti – jau užmarštyje.

Šeima lemia vaikų ateitį

Moteris kilusi iš Žudgalio kaimo, esančio netoli Salantų miestelio. Agnės ir Mateušo Narvilų šeimoje gimė 4 vaikai – 3 dukros Agnė, Stasė, Rita ir sūnus Vytas, šiandien brolis ir seserys jau išėję anapilin. Anot moters, Agnės vardas giminėje turėjo gilias tradicijas – šį vardą turėjo ir jos senelė, ir motina. A. Šulinskienė buvo vyriausia dukra, todėl turėjo daugiausiai atsakomybės šeimoje – padėdavo mamai prižiūrėti brolį ir seses, dirbti vasaromis ji pradėjo dar būdama 8 metų – ganė gyvulius: „Piemens dalią labai gerai žinau.“

Du Narvilų šeimos vaikai gimė tarpukario Lietuvoje, kiti du – jau praėjus Antram pasauliniam karui. Tarp A. Šulinskienės ir brolio – beveik dvidešimties metų skirtumas. Anot moters, labai skyrėsi tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu gimusių vaikų charakteriai ir gyvenimo būdas: „Kartais buvo sudėtinga pasakyti, kad mes visi iš tos pačios šeimos.“

Šeimą ir savo vaikystę moteris prisimena pačiais šilčiausiais žodžiais. Nors pirmieji gyvenimo metai ir buvo sudėtingi, tačiau A. Šulinskienei labai brangūs. „Buvo sunkūs laikai, buvome nepasiturinti šeima, tačiau esu labai dėkinga tėvams, jie buvo didžiulis pavyzdys. Mama rašyti nemokėjo, tačiau labai įtaigiai skaitydavo eilėraščius. Tėvai, nors ir buvo neraštingi žmonės, darbininkai, tačiau mums, vaikams, įskiepijo svarbiausias vertybes: meilę gamtai, pagarbą kitam žmogui ir gyvūnams. Pastarieji mums buvo šventi, labai juos mylėjome“, – tikino moteris.

Pasak jos, vaikui labai svarbi gyvenimo pradžia pas tėvus. „Mes niekada nematėm neblaivaus tėvo, neturėjom visiškai jokio suvokimo apie alkoholiu piktnaudžiaujančius žmones. Tai man labai geras prisiminimas, – teigė ji ir pridūrė: – Kokią vaikystę turėsi, tokiu žmogumi tapsi.“

Siekti svajonės sutrukdė karas

Agnė Šulinskienė Salantuose baigė pradžios mokyklą, vėliau 8 metus ten pat mokėsi gimnazijoje. Mokykloje jai labiausiai patiko geografija ir istorija, tikslieji mokslai sekėsi sudėtingiau. Tarpukario Lietuvos gimnazija, pasak moters, buvo aukšto lygio: „Gimnazistai tuo metu buvo solidūs ir gerbiami, aukštas lygis buvo baigti gimnaziją“.

„Mano kartos žmonės gerai užgrūdinti, todėl taip ilgai ir gyvenam. Matėm ir bado, ir karo, ir baimės. Karas nulėmė visą tolimesnį to meto jaunų žmonių gyvenimą“, – tvirtino moteris. Ji visą gyvenimą nuo pat vaikystės troško būti gydytoja, tačiau dėl istorinių aplinkybių – karo, universitetų uždarymo nepavyko šio tikslo įgyvendinti.

Ilgaamžė ir šiandien prenumeruoja su medicina susijusius leidinius, domisi žmogaus kūno sandara. „Ši sritis – mano silpnoji vieta“, – pripažino A. Šulinskienė. Baigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti, kad galėtų padėti tėvams išlaikyti šeimą, medicinos studijos buvo pamirštos: „Vienai išsilaikyti dideliame mieste būtų buvę per daug sudėtinga. O ir tik ką pasibaigus karui universitetų nebuvo“, – paaiškino rūdaitiškė.

Moteris labai gerai prisimena karo pradžią: „Buvo gražus birželis, sekmadienio rytas, ir netikėtai išvydome tolumoje kylančius dūmus. Susirinkę vyrai ėmė spėlioti, kas dega – Kretinga ar koks nors kaimas, vėliau sužinojome, kad jau viskas buvo sunaikinta. Nors aš buvau vaikas, bet prisimenu, kad suaugę žmonės sekė padėtį, mano tėvas turėjo radijo imtuvą, jį įsijungęs ir išgirdo, kad prasidėjo karas.“

Antrojo pasaulinio karo metu visa šeima liko gyva, pavyko išvengti ir didesnių nuostolių, tačiau pažįstamų žmonių aukų buvo labai daug: „Lavonas karo metu buvo kaip akmuo – peržengti jį buvo visiškai nebaisu, atbunka kai kurie jausmai, nugali instinktas išgyventi pačiam“, – patirtimi dalijosi moteris.

Artėjant fronto linijai nuolatos buvo girdimi šūviai: „Tėvas vaikščiodavo rankas laužydamas ir melsdamasis, kad tik ne padegamosios kulkos būtų – jų skleidžiama ugnis naikindavo viską aplinkui. Vykdavo dideli bombardavimai, naktimis vaikams neleisdavo nusirengti arba rūbai visada šalia lovos sudėti, kad sulaukus signalo greitai galėtume bėgti iš namų į slėptuvę“, – prisiminė moteris.

Moteris nuogąstavo, kad šiandien dažnai niekinami žmonės, švenčiantys karo pabaigos – gegužės 9 dieną. Daugumai ji atrodo propagandinė, vis dėlto, anot pašnekovės, ši diena 1945 metais buvo įsimintina: „Žmonėms, nepatyrusiems karo baisumų, sudėtinga įsivaizduoti, koks džiaugsmas ir viltis apėmė sužinojus, kad baigėsi karas. Žmonės kaip išprotėję bėgo vieni pas kitus, susitikę, nesvarbu, ar pažįsta žmogų, ar – ne, glėbesčiavosi ir džiaugėsi, kad baigėsi karas. Aš šiandien šios datos negaliu minėti be ašarų. Kokia tai buvo džiaugsminga diena!“ – tikino A. Šulinskienė.

Narvilų šeima: (iš kairės) pašnekovės A. Šulinskienės sesuo Rita, tėvas Mateušas, motina Agnė, brolis Vytas, Agnė ir jos sesuo Stasė.

Žmogaus gebėjimai – svarbiausi

Kadangi moteris diplomo neįgijo, dirbo specialaus išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Pirmoji darbo vieta – Salantų teismas. Šioje įstaigoje A. Šulinskienė dirbo sekretore. „Visą informaciją reikėjo fiksuoti ranka, o vėliau perrašyti spausdinimo mašinėle“, – prisiminė ji. Darbą teismo salėje keitė veikla Salantų laikraščio „Stalino vėliava“ redakcijoje. Šis Salantų rajono laikraštis, leistas Lietuvos komunistų partijos (LKP), iki kol buvo panaikintas Salantų rajonas, 1951–1959 m. leidinys ėjo du kartus per savaitę, redaktorius – S. Vilkys. Redakcijos pastatas Salantuose stovi ir šiandien.

Moteris prisiminė, kad tuo metu žurnalistai buvo vadinami literatūriniais darbuotojais, jų laikraštyje buvo du – A. Šulinskienė ir Vaičius. Temas straipsniams dažniausiai siūlydavo redaktorius – jis lankydavosi įvairiuose rajono posėdžiuose, ieškodavo temų, vėliau korespondentams jas išskirstydavo. Įprastai tai būdavo rajono aktualijos – prasidėjusi kolektyvizacija, jos eiga Salantų rajone, kas vyksta kolūkiuose, fermose ir kiti įvykiai.

A. Šulinskienė dažniausiai rašė su žemės ūkiu susijusiomis temomis. „Važiuodavau po kolūkius, pagrindinė transporto priemonė – dviratis, todėl per dieną tikrai daug energijos reikėdavo“, – teigė ji. Sovietinės cenzūros, moteris tvirtino, nepajutusi pati tiesiogiai. „Viską spręsdavo redaktorius, galbūt jis pats ir gaudavo tam tikrus nurodymus iš valdžios“, – svarstė pašnekovė.

Panaikinus Salantų rajoną, jau sukūrusi šeimą su kauniečiu Zenonu Šulinsku, kuris Salantuose dirbo milicininku, moteris persikėlė gyventi į Klaipėdą. Uostamiestyje jos sutuoktinis 25 metus dirbo jūreiviu, o jai buvo pasiūlytas panašus darbas kaip ir Salantuose – laikraščio „Mažoji Lietuva“ redakcijoje. Vis dėlto, pašnekovė atsisakė šio pasiūlymo: „Laikraštyje „Stalino vėliava“ daugiausia rašiau apie žemės ūkį, rajone aš dirbti galėjau. Atvažiavau į didelį miestą, kuriame niekada negyvenau, jį pažinojau minimaliai, uostamiestyje vyravo pramonė. Galvojau – nueisiu į kokią nors įmonę imti interviu, ten žmonės baigę aukštąjį mokslą, o aš nieko juk nesuprasiu, todėl atsisakiau“, – paaiškino A. Šulinskienė.

Klaipėdoje moteris dirbo vienoje miesto valgyklų, vėliau – pieno kombinate. Pašnekovė tvirtino, kad jai sekėsi gerai, keitė darbus ir kilo karjeros laiptais. „Dirbau ten, kur reikėjo darbštumo. Darbą aš mėgau, todėl ir kuprelę užsidirbau“, – juokavo moteris.

Džiaugiasi kasdienybe

Šiandien A. Šulinskienė nestokoja humoro jausmo ir geros nuotaikos. Moteris daug laiko praleidžia gamtoje, mėgsta dirbti darže – ravėti braškes ir prižiūrėti augalus. „Dėkit rankas į žemę, ji sugeria visas problemas, nerimą ir rūpesčius“, – tikino pašnekovė.

„Mano diena dar turtinga. Turiu verpimo ratelį, suverpiu vilną, susuku siūlus, siuvinėju kryželiu. Kaip atminimą visiems savo vaikams, anūkams ir proanūkiams su savo autografu esu padovanojusi po siuvinėtą paveikslą. Rytais pabudusi dažnai dainuoju“, – tvirtino A. Šulinskienė.

Ji kartais save pabara, kad nemoka naudotis kompiuteriu ir kitomis šiuolaikinėmis technologijomis, tačiau tvirtino, kad turi mobilų telefoną ir jai to pakanka. Pašnekovė skaito knygas ir laikraščius, žiūri žinias ir domisi politika, vėliau dukrai Daliai papasakoja, kas vyksta pasaulyje.

Su vyru, kuris jau amžinybėje, santuokoje išgyventa kartu beveik 60 metų, užaugintos dvi dukros, jos padovanojo keturis anūkus. A. Šulinskienė šiandien džiaugiasi ir 4 proanūkiais. Moteris dažnai su jais kalba apie savo gyvenimą ir istorinius įvykius: „Daug diskutuojame su savo anūkais ir proanūkiais apie praeitį, jiems patinka klausytis mano pasakojimų ir prisiminimų, o man pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi – tik malonumas.“

Anot jos, jaunimas turėtų labiau vertinti vyresnius žmones, paklausti apie jų jaunystę ir gyvenimą karo metais: „Knygose perskaityti faktai įprastai jais ir lieka, o gyvas pasakojimas ir išgirsta realaus žmogaus patirtis labiau sukrečia jauną žmogų, tai išlieka ilgam jo atmintyje.“

Pašnekovė apgailestavo, kad dauguma jaunuolių beveik nebeskaito knygų, gyvena savo susikurtame burbule, daug laiko praleidžia internete ir socialiniuose tinkluose. Ilgaamžę šiek tiek baugina ateitis, nes nebespėjanti prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio, tačiau A. Šulinskienė tvirtino, kad smalsu sužinoti, koks bus žmonijos potencialas ir kuria kryptimi judės pasaulis.

Sigita RAZMUTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas