Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Įsupa į atminimų skraistę

  • Mūsų žmonės
  • 2019-07-19

Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knygą „Istorijos iš pastalės“ leidykla „Homo liber“ išleido praėjusių metų pabaigoje.

Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knyga „Istorijos iš pastalės“, kovą pristatyta Kretingos skaitytojams Motiejaus Valančiaus bibliotekoje per susitikimą su autore, jaukiai tarsi į šiltą motinos skraistę įsupa skaitytoją, vesdama jį savo vaikystės, neatsiejamos nuo Klausgalvų, Kalnalio, Salantų, Mosėdžio – numylėtos Žemaitijos – keliais.

Žvelgdama į praeitį iš dabarties perspektyvos, daug ką vertindama patyrusio gyvenimo skonį žmogaus išmintimi, autorė jautriai kalba apie tą laikotarpį, kuris jauniems žmonėms jau tapęs istorija, o „nueinančiai kartai“ – priminimas apie tarpukarį, sudėtingą karo, pokario, sovietinės okupacijos laikotarpį.

Vienas svarbiausių žmogaus būties kertinių polių – gimtoji erdvė, jos aura, apsauganti nuo išorinio pasaulio grėsmių, baimių. Vaikystės namai, saugumo jausmas, aplinka, kurioje Motina ir Tėvas – visas pasaulis, šalia esantys šurmuliuojantys žmonės – artimi tolimi, tik leitmotyvas pagrindinei tavo gyvenimo temai. Ji išlieka iki virpulio brangi: kaimynai, jų vienkiemiai, tyro vandens šuliniai, iš kurių ir dabar semi – ne tik troškuliui numalšinti, bet ir praeičiai sudrėkinti, kad nevystų, kad nenueitų į užmarštį. „Kai iš laiko tolių žvelgiu į anąjį metą, įvykius, žmones, mano gimtasis kaimas žiburiuoja ypatinga šviesa. Nėra ir nebuvo jame giminių, bet man jisai dvasiškai svarbus.“

Svarbus, anot autorės, buvo ir tada, kai iškilo grėsmė pranykti gimtojo kaimo – Klausgalvų – vardui, nors jis pirmąkart buvo paminėtas 1685 m. valakų reformos dokumentuose. „Kai tarybmečiu – nežinau kodėl – buvo panaikintas jo vardas, gal kad buvo Kalnalio tarybiniame ūkyje, nors kaimas stovėjo kaip stovėjęs, kiek praretintas, ryžausi sugrąžinti jo vardą. Su profesoriumi Pranu Kniūkšta (kraštietis, kalbininkas, kilęs iš Barzdžių kaimo, pradžios mokyklą baigęs Klausgalvuose) surašydinome kaimo istoriją, aš perėjau per žmones, surinkau 77 parašus, dokumentus nusiuntėme į apskritį, ministeriją, seniūniją (vėliau – į Seimą) su tikslu atstatyti vardą. Vėl žemėlapy ir dokumentuose gyvas mano gimtojo kaimo vardas.“

Gyvi prisiminimuose ir gimtojo kaimo žmonės. Kaip save atsimena, buvo tarp mokinių, kaimynų vaikų. Jaunimo vakarėliuose, ant rankų nešiodamas mažąją mokytojų dukrelę, sukdavosi jaunas Anicetas Puškorius. Jo rankų išdrožtas Vytautas Didysis – pirmasis drožinys, dovana savo mokytojui, t. y. Marijos Meilės tėvui, kuris sakėsi Anicetą nusivežęs į Kauną, į kažkokią parodą, ir nupirkęs jam peiliuką drožinėjimui. Lankydavosi būsimasis akademikas Adolfas Jucys. Pastarojo paragintas mokytojas Juozas Kudarauskas išsirūpino, kad Klausgalvų pradžios mokykla gautų Motiejaus Valančiaus vardą, ir 1939 m. nuotrauka šitai paliudija. Jiedu ruošė projektą, ir poetės tėvas rinko aukas M. Valančiaus paminklui Kalnalyje. Kūrėja pamena, kad paminklo projektą nupiešė A. Puškorius. Bet 1939 m. sumaištys viską sunaikino.

Tačiau net laikas negali sunaikinti brangių širdžiai vardų ir pavardžių ir aiškaus suvokimo, kad drauge su duonos, sušalusių obuoliukų rūgštimi, medpadžių trinksėjimu įsismelkė iš visos šeimos, anot autorės, į ją vieną „šonki tronki“ žemaičių tarmė.

Atsiminimų knygoje ant popieriaus paberta gyvenimo mozaika tarsi gražiausių raštų dėlionė, esamuoju laiku kalbanti: „Skurdusis Žemaitijos slėni, mano gimtine! Koks tu turtingas.

Kokius lobius sukrovei pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais. Toji mūsų mokykla dabar atrodo kaip mažutė kultūros ministerija, paprastų raštingų (pirmos kartos) vaikų valdoma ir puoselėjama.

Dabar visa tai gali atrodyti menka ir skurdu. Bet gyvybinga, veržlu, optimistiška. Jutau to gyvenimo TEISYBĘ. Mačiau ir skurdą, ir priteklių. Tikėjimą, papročius, kalbą, giedojimus, dainas įsiurbiau jautria vaiko širdim. Vertybės buvo aiškios, tikros. Žmonių meilė mano šeimai – ir man – taip pat.

Gal todėl aš retkarčiais užsuku į tą kiemą – atsigerti vandens iš šulinio.“

Danutė DUNAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas