|
|
|
Vilkšunis Mersas grįžo po pusantrų metų
Kluonalių kaimo naujakurių Dalios ir Rimanto Uselių sodybą saugo 5-metis vilkšunis Mersas, kurio voljeras pažymėtas firminiu mersedeso ženklu. Tačiau transporto įmonei „Rimvira“ vadovaujantis Rimantas išgyveno pusantrų metų trukusį išsiskyrimą su savo augintiniu ir džiaugėsi lemtinga jo sugrįžimo istorija. Įteikė išpuoštą kaspinu Mersas į D. ir R. Uselių namus atkeliavo kaip gimtadienio dovana. „Tuomet dar tebegyvenome bute, ir štai per gimtadienį – skambutis į duris. Atidaro žmona, o tarpdury stovi giminaitis su 1 mėnesio amžiaus šuniuku, išpuoštu didžiausiu kaspinu. Visą pusmetį nuo rudens ligi pavasario visi glaudėmės bute, žaidėme ir kentėm jo išdaigas, kol išsikraustėme į sodybą“, – apie Merso atsiradimą šeimoje pasakojo jo šeimininkas. Pasirodo, tai, kad D. ir R. Useliai ruošėsi persikraustyti į sodybą, iš anksto nulėmė ir Merso likimą. Prižiūrėti iš Vokietijos kilusią kalę – Merso motiną – viena palangiškių šeima paliko savo 80-metei motinai, kuri, kalei susilaukus vados, paprašė pažįstamą ją likviduoti. Apie tai sužinoję Palangoje gyvenantys Rimanto giminaičiai nusprendė laikinai priglausti vieną vados šuniuką, kad vėliau jam padovanotų. Šeimininkas išmokė Mersą paklusnumo, įvairių komandų, ir ilgainiui jiedu tapo draugais. Mersą kasdien išleisdavo palakstyti palaidą po erdvią sodybą, kurią šis akylai saugojo. Šeimininką aplankė sapne Tačiau vieną vakarą Dalia paskambino vyrui – nebėra Merso. Pasirodo, grįžusi iš darbo, kaip visada, paleido šunį, ir, nuėjusi į pamiškę, netrukus jo pasigedo. „Apvažinėjau visus gretimus Dupulčius – nėra. Iš ryto vėlgi – aplėkiau kaimynus, ieškojau palei kelią Palanga–Šiauliai. Kokių tik istorijų neprisiklausiau: neva per rują reikia ieškoti palei vėją, nes taip šunys užuodžiantys vieni kitus, kitas neva matė vilkšunį partrenktą ant kelio, o kažkas – priklydusį Šventojoje. Kelis kartus dėjau skelbimus į laikraščius, važinėjau į „Nuarą“ – gyvūnų globėjai mane jau iš tolo pažinojo. Sėsdavau į mašiną ir lėtai važinėjau po Karteną, Klibius, gal kur pamatysiu“, – Rimantas atviravo 2 mėnesius vis intensyviai ieškojęs mylimo augintinio. – Ėjau iš proto. Mersas labai draugiškas, visus giminaičius ir pas mus besilankančius žmones išsyk atpažįsta. Man jo labai trūko.“ Bet vieną dieną Mersas atsirado, – tai įvyko po pusantrų metų. Šeimininkas neslėpė, jog mylimas augintinis jį pirmiausiai aplankęs sapnuose, jam su šeima besiilsint Maljorkoje. „Trečią naktį poilsiaujant jis atbėgo man į sapną – neva einu, o Mersas suloja. Mačiau labai ryškiai. Per pusryčius galvoju: sakyt nesakyt šeimai, nes tema skausminga. Pasakiau, žmona net pyktelėjo, kad vis nenurimstu“, – atviravo pašnekovas. Priklydo pas grybautojus Šeimai grįžus į Lietuvą, istoriją toliau rutuliojo Rimantas, jų duktė Martyna dar tą patį vakarą susitiko su draugėmis. Viena jų parodė jai atsiųstą žinutę feisbuke – draugai pasidalijo apie priklydusį vilkšunį. „Parodė Martynai, – jai pasirodė labai panašus į mūsiškį. Per pietus parodė man – sakau, iš kur gavai tą Merso nuotrauką, nes matau, kad aplinka visai kita. Susiskambinome su skelbimą įdėjusiais žmonėmis: pasirodo, šuo atklydo jiems begrybaujant Vaineikių miške. Nežinodami, Mersas tai ar – ne, sėdom į mašiną ir nulėkėm į Šernus Klaipėdoje“, – pasakojo R. Uselis. Šeimininkai sodybos pavėsinėje dorojo grybus, o du šunys lakstė po sodybą. „Šeimininkas išėjo pasitikti, o Mersas, matyt, išgirdo mano balsą. Staiga išgirdau lojimą, – žiūriu, parlekia šuoliais ir tiesiai man į glėbį. Išsigandęs, pasimetęs ir tarsi kažkuo nusikaltęs“, – laiminga pabaiga džiaugėsi Rimantas. Šunį atradę žmonės pasakojo, kad, susiruošę iš miško namo, pamatė aplink jų mašiną besisukiojantį vilkšunį. Susidėję krepšius į bagažinę, žiūri – šuo į ją ropščiasi. „Gal užuodė jų kalę“, – svarstė pašnekovas. Tačiau R. Useliui ligi šiol mįsle lieka, kur Mersas praleido pusantrų metų: „Gal prie kokio ūkininko buvo prisiglaudęs, nes sugrįžo normaliai prižiūrėtas. Bet ir nuo jo pabėgo.“
|
|
