Paveldėta tradicija – gyvoji „Graistupio“ tėkmė

Per pastaruosius 11 metų Senosios Įpilties folkloro ansamblis „Graistupis“ Dainų šventėse yra pabuvojęs jau 4 kartus. Tokia galimybė, anot folkloro puoselėtojų, kolektyvui yra kaip didelė dovana ir paskatinimas.

„Senoji Įpiltis yra gražus dainuojančio kaimo pavyzdys“, – neabejojo viena Kretingos rajono kultūros centro Senosios Įpilties skyriaus folkloro ansamblio „Graistupis“ vadovių Laima Šiaulienė. O skyriaus vedėja ir ansamblio dainininkė Danutė Bružienė pripažino, jog tai, kad ansamblis suteikia dainavimo kartu džiaugsmą, bendrystę, ir yra tas veiksnys, dėl kurio „Graistupis“ gyvuoja jau 30 metų.

„Esame kartu ir dainoje, ir džiaugsme, ir bėdoje“, – ansamblio narių bendruomeniškumą ir to svarbą akcentavusi D. Bružienė prisiminė ir ansamblio atsiradimo ištakas, kai 1988 m. buvusi skyriaus vedėja bei ansamblio vadovė Birutė Stalmokienė dainuoti sukvietė kaimo moteris ir vyrus, kurie folklorą ir mokėjimą jį atlikti buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių. „Gaila, jų nė vieno jau nebėra. Laikas negailestingas – folkloro ansamblio žmonės buvo gimę 1930–1935-aisiais, o vyriausias dainininkas – 1928 m., – prisiminė D. Bružienė, kuri kartu su Uogute Rupšiene šiandien yra tos dainininkės, kurios gerai prisimena senųjų dainuotas dainas. – Štai jau 27 metai, kaip abi dainuojame, – juokaujame, kad po plačiais sijonais bedainuodamos ir vaikus išnešiojome, ir pagimdėme, ir į Dainų šventes juos vežėmės.“

Pirmąkart Dainų šventėje „Graistupis“ dalyvavo 2007 m., jau vadovaujamas Rimanto Varkojaus – ansamblio vadovu jis dirbo 12 metų. Dabar ansambliui vadovauja Laimutė Šiaulienė ir Laurynas Surblys.

„Atsimenu, kai pirmąkart išvažiavome į Dainų šventę, nė rūbų padorių neturėjome. Tik kai jau patekome į Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, Birutė Stalmokienė išrūpino mums tautinius rūbus – jais reprezentavome Žemaitijos kraštą. Ir dainos, rateliai, žaidimai, pasakojimai – žemaičių krašto, paveldėti iš buvusių ansamblio dainininkų, senolių. Tai yra jų palikimas, kurį saugome ir kurį dar gebame gaivinti scenoje“, – kalbėjo D. Bružienė.

Ji prisiminė ir graistupiečių parengtą programą „Lino mūka“, kurią sukurti padėjo ir šviesios atminties audėja Adolfina Repšienė, o dabar jos sūnus Justinas Repšas – aktyvus „Graistupio“ dalyvis, be to, dar groja kaimo kapeloje, o į repeticijas važiuoja 9 km.

Folkloro ansamblio „Graistupis“ branduolį sudaro 11–12 saviveiklininkų, kurių „jauniausia“ – šiek tiek daugiau negu metus dainuojanti Birutė Lengvienė. Be jos, be D. Bružienės, U. Rupšienės, J. Repšo, ansamblio vadovų L. Šiaulienės ir L. Surblio, folklorą Senojoje Įpiltyje puoselėja Vilma Rupšienė, Aldona Rusienė, Aldona Kaubrienė, Ingrida Augutienė, Danutė, Leonas ir Eligijus Jonušai.

„Nė vienas į repeticiją neiname per prievartą. Vasarą kurį laiką paatostogaujame, o susitikę ir tešnekame „kada repeticijos, pasiilgome“. Vadinasi, reikia mums to bendravimo, reikia tos dainos, nesvarbu, kad darbų turime, dažnas ir ūkiškai gyvename, bet dainai ir bendrystei laiko randame“, – teigė D. Bružienė.

Dabartinė ansamblio vadovė prisipažino prieš porą metų atėjusi į ansamblį su misija parengti „Graistupį“ Dainų šventei. „Pavyko tai padaryti, – sakė ji. – Žmonės – drausmingi, disciplinuoti, o svarbiausia – mėgstantys dainą, vadinasi, dirbti – prasminga.“

L. Šiaulienės pastebėjimu, sovietiniai metai mūsų folklorui atnešė daug žalos – žmonės nebenori rimtų dainų, kaimai nebedainuoja, o kultūra, galima sakyti, išsikėlė į miestus.

„Grynasis folkloras reikalauja rimto ir gilaus požiūrio – čia negali dainuoti bet ko, blevyzgoti“, – L. Šiaulienė neslėpė, kad ji, kaip vadovė, į „Graistupio“ repertuarą žiūri labai reikliai. Dar iš studijų laikų ji nešiojasi vienos dėstytojos pasakytą mintį, kad „kokią muziką dainuoji, tas ir esi“ ir, jeigu žmonės į dienos šviesą iškeltų tai, kas būta praeityje, atsistotume naujos civilizacijos priekyje ir užaugtų nauja neprasta karta.

„Yra pastebėjimų, jog tos merginos, kurios dainuodavo sutartines, sunkiau ištekėdavo, nes jų poreikis ir požiūris į aplinkinius dalykus buvo gilesnis“, – liaudies dainos reikšmę asmenybei įvardino L. Šiaulienė.

Ji pasidžiaugė, jog Senojoje Įpiltyje tebėra gyva liaudies dainos tradicija, kurią „Graistupio“ dainininkai perėmė iš lūpų į lūpas: „Dėl to jiems lengviau, ir jų folkloras turi išskirtinių bruožų – savitumo, kuris priklauso nuo to, kokie upeliai šalia jų bėga, kokie piliakalniai supa, koks stebuklingo vandens šaltinis trykšta... Senoji Įpiltis – tokia bendruomenė, kurios žmonės labai moka vienas kitu džiaugtis, vertina tai, ką turi šalia. Tas džiaugsmas ir padeda išlaikyti kolektyvą.“

• Rašyti komentarą (0)