Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Šimtmečio vizijos – kaip įkvėpimas kurti šiandieną

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-05-18
Rosita Garškaitė – su parodos bendraautoriais architektu Justinu Dūdėnu (kairėje) ir istoriku dr. Norbertu Černiausku.

Jau tris mėnesius Valstybės pažinimo centre veikia paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“, kuri yra unikali ne tik savo tematika – pristato ryškiausias šimtmečio idėjas Lietuvoje, bet ir modernia pateikimo forma. Viena šios parodos kūrėjų – iš Kretingos kilusi žurnalistė Rosita Garškaitė, kuriai ekspozicija ypatinga tuo, kad tai yra tarsi kvietimas pažvelgti į modernią Lietuvą naujai.

R. Garškaitė šiuo metu gyvena Vilniuje ir yra interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, tačiau, be žurnalistinės veiklos, ji jau kurį laiką rimtai domisi ir muziejų veikla.

Nors anksčiau, prisipažino R. Garškaitė, ji nebuvo didelė muziejų gerbėja, tačiau dabar ji labai džiaugiasi neatsisakiusi pasiūlymo įsilieti į Valstybės pažinimo centro kūrėjų komandą – tuomet ir prasidėjęs, kaip pati juokauja, jos „romanas“ su ekspozicijomis. „Jaučiausi it atradusi naują žemyną! Kokia tai puiki vieta pramogauti, mokytis, pažinti, mąstyti apie save ir kitus“, – sakė R. Garškaitė.

„Nevadovėliškas“ požiūris į praeitį

Tarsi naujų atradimų žemė R. Garškaitei atsivėrė ir tuomet, kai vos 2016 metais LR Prezidento rūmų ansamblyje įsikūrus Valstybės pažinimo centrui, jo kūrėjai pradėjo mąstyti apie projektą, skirtą artėjančiam valstybės atkūrimo šimtmečiui.

„Tęsėme jau pasiteisinusią praktiką burti į komandą skirtingų sričių specialistus – politologus, istorikus, menotyrininkus, architektus, dizainerius ir t.t. Visi norėjome kažko netradiciško, nešabloniško, „nevadovėliško“, žvilgsnio ne tik į praeitį, bet ir į ateitį“, – kalbėjo R. Garškaitė.

Pasak jos, iš karto buvo apsispręsta ir dėl formos, labiausiai tinkamos parodos idėjai įgyvendinti – ji novatoriška tuo, kad primena kiną. „Per 45 minučių seansą lankytojai patiria visą šimtmetį per vaizdus ir garsus. Istorijos laikotarpių kaita perteikiama ant salės sienų suprojektuotomis vizualizacijomis, o konkrečios vizijos pristatomos atskirais objektais: muziejų eksponatais, maketais, meno kūriniais, trumpais videoklipais, nuotraukomis“, – parodą pristatė R. Garškaitė.

Ji pasakojo, kad šioje parodoje nereikia skaityti, nes vizijų pasakojimus, lankytojai girdi per ausines, kurias, prieš įeidami į parodą, gauna kartu su planšetiniu kompiuteriu. Tekstus parašė poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, juos įskaitė aktoriai Aldona Vilutytė ir Giedrius Arbačiauskas.

Praeities vizijos rezonuoja su šiandiena

Pasak R. Garškaitės, parodos tema – pristatyti vizijas – išsikristalizavo gana anksti, nes ji iš karto autorių komandai pasirodė nenuobodi, lengvai pritaikoma novatoriškai formai.

„Vizijos jungia tai, kas buvo ir kas bus, rezonuoja su šiandiena. Tarpukario išradimų bumas ar Kazio Pakšto idėja kolonizuoti Angolą gerai atskleidžia laikotarpio ypatybes. Nors vizionieriai kūrė ateičiai, jie buvo savojo laiko sąlygoti. Kita vertus, parodoje pristatomomis vizijomis neagresyviai lankytojų klausiama, ar jos aktualios. Ar šiandien dar reikšminga, pavyzdžiui, Vlado Putvinskio idėja „sušaulinti“ Lietuvą, t.y. skatinti kuo daugiau piliečių išmokti ginti savo kraštą. O ką mums kalba faktas, kad Felikso Kriaučiūno vizija išgarsinti Lietuvą pasaulyje kaip krepšinio šalį išpildyta su kaupu?“ – kalbėjo R. Garškaitė.

Ji pasakojo, kad rengdami parodą, autoriai medžiagos ieškojo archyvuose, knygose, savo ir kitų atmintyje, labai daug konsultuotasi su kitų sričių specialistais. „Didelės dalies surinktų vizijų teko atsisakyti – atsirinkti 40 nebuvo lengva, tačiau stengėmės, kad jos padengtų politikos, mokslo, meno, kasdienybės sritis, – pasakojo R. Garškaitė. – Didžiausiu iššūkiu tapo klausimas, kaip kalbėti apie sovietmetį, kuomet dauguma vizijų buvo primestos okupantų. Išsprendėme šį galvosūkį palikdami įtampą tarp to, ką sovietai žadėjo, ir kas vyko iš tikrųjų, pristatydami įvairias pasipriešinimo vizijas.“

R. Garškaitė atskleidė, kad keblumų kilo ir su naujausiomis vizijomis – jos egzistuoja tuo laiku, kuriame gyveni, tad trūksta distancijos, kad būtų galima jas įvertinti. Be to, autoriams teko parodos turinį keisti atsižvelgiant į galimybes – technologinius sprendimus, lėšas, terminus, lankytojų patirtį.

Parodos atidarymo šių metų vasario 14-ąją metu speciali ekskursija – Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šalia jos – parodos kuratorė Rosita Garškaitė.

Praeities idėjos – drąsesnės

R. Garškaitė neslėpė – ji dar neišmoko priimti lankytojų atsiliepimų apie parodą – nei teigiamų, nei neigiamų. „Girdėdama pirmuosius noriu ginčytis, kad viskas prasčiau nei atrodo, pastaruosius – kad viskas geriau“, – prisipažino R. Garškaitė, pasidžiaugusi, kad vis dėlto daugumos lankytojų reakcijos yra itin teigiamos, žmonės iš parodos išeina pakylėti. Sužavėti lieka ir užsieniečiai, nors parodos autoriai ir nerimavo, ar jiems viskas bus aišku.

Pati R. Garškaitė teigė, kad, kurdama šią parodą, ji praturtėjo ne tik žiniomis apie Lietuvos istoriją, ypač meną bei mokslą, bet ir bendro darbo patirtimi su puikiais savo sričių profesionalais.

„Man ši paroda svarbi pirmiausia siekiu pažvelgti į modernią Lietuvą naujaip. Žiūros centre – ne tie, kurie kentėjo, kovojo ar išdavė, ne priežastys, pasekmės ir įtakos, ne svarbiausios datos ir ideologijos. Pamatome ambicingus užmojus, svajones, – kalbėjo R. Garškaitė. – Mano galva, to mums trūksta šiandien – ryžtis įsivaizduoti, kokioje Lietuvoje norime gyventi. Kalbu ne apie biurokratiškus sprendimus, kurie buvo išrinkti nacionalinėje iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“, o apie tai, kas vadinama avangardu. Ne sykį iš lankytojų girdėjau, kad parodoje pristatomos šių laikų vizijos nuobodesnės lyginant su ankstesnėmis.“

Nutilus šventei – žvilgsnis į ateitį

Ir nors parodoje pristatomos savo laiką pralenkusios idėjos, kurios lankytojus stebina ne tik drąsiais užmojais, bet ir humoro doze, tačiau R. Garškaitė nemano, kad dėl to reiktų kardinaliai keisti savo įsivaizdavimą apie lietuvių tautą, kuri tipiškai apibūdinama taip: gana santūrūs, atsargūs žmonės, neretai stokojantys veržlumo, verslumo ir didesnio pasitikėjimo savimi.

„Negalėčiau pasakyti, kad mes – vizionierių tauta, – paklausta, kokie lietuvių tautos bruožai jai atsikleidė rengiant parodą, sakė R. Garškaitė. – Geopolitinės aplinkybės Lietuvai nebuvo itin palankios, švelniai tariant. Pavyzdžiui, tarpukaris buvo veržlus, tačiau Antrasis pasaulinis karas daug ką sudaužė į šipulius, pirmiausia – pačią valstybę. Tai padeda suprasti, kokiu ypatingu laiku gyvename. Esame laisvi, nepriklausomi, rūpinamės savo saugumu. Dabar yra geriausias laikas kurti – tokia pagrindinė parodos „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ žinia.“

R. Garškaitė pasidalino mintimis, kad jai šis laikas – kai valstybė švenčia savo šimtmetį – yra išties ypatingas: jaudina, kad šiemet kaip niekad didelė žmonių masė susirinko sostinės Daukanto aikštėje paminėti Vasario 16-osios, pasirodė daug naujų parodų, knygų, laidų, straipsnių.

„Džiaugiuosi galėdama išgyventi šią kolektyvinę patirtį. Kita vertus, esu ir šiek tiek skeptiška, vis galvoju, ar visuomenei dar nekoktu nuo skambių žodžių, ar patriotiškumas – nefasadinis, – sakė R. Garškaitė. – Po triukšmingo gimtadienio vakarėlio, svečiams išsiskirsčius, likęs vienas jubiliatas panyra į apmąstymus apie praėjusį ir būsimą laiką. Šis refleksijos momentas man atrodo ypač reikalingas tiek kiekvienam piliečiui asmeniškai (atsimenate Kenedžio citatą: neklausk, ką valstybė tau gali duoti, klausk, ką tu gali jai duoti), tiek mums bendrai kaip politinei bendruomenei. Svarbu tik nepasiduoti pagundai nugrimzti į prisiminimus, kreipti mintis į ateitį, ko ir siekėme kurdami parodą Valstybės pažinimo centre.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas