|
|
|
Tekstai – iš minčių upės
„Rašydama išlieju emocijas ir nemėgstu grįžti prie teksto – jį skaityti iš naujo, taisyti. Suprantu, kad taip galiu palikti klaidų, bet perteikti tos akimirkos įspūdį man atrodo svarbiau“, – sakė Vydmantų gimnazijos abiturientė Guoda Skripkauskaitė, kurios kūryba sulaukė pripažinimo prestižiniame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – autorė pelnė LR Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomą ir bronzos medalį. G. Skripkauskaitė Jaunųjų filologų konkurse dalyvavo trečią kartą, tačiau pirmąkart ji buvo pakviesta į baigiamąjį konkurso etapą, kur su jaunaisiais kūrėjais susitinka vertinimo komisijos nariai. „Kai ten paskelbė mano pavardę ir pakvietė atsiimti diplomą, maniau, kad visi mes, čia pakviestieji, ir esame III vietos laimėtojai, tad tos akimirkos net nesureikšminau. Ir tik vėliau supratau, kaip buvau įvertinta – buvau be galo laiminga“, – pasakojo G. Skripkauskaitė, prisipažinusi, kad laimėjimas suteikė jai pasitikėjimo rinktis filologijos studijas.
Apie „lengvus būdus“ – ironišku žvilgsniu G. Skripkauskaitė pasakojo, kad iš Prozos sekcijos vertinimo narių – rašytojų Lauros Sintijos Černiauskaitės, Andriaus Jakučiūno ir Kristinos Gudonytės – išgirdusi, kad jos konkursui pateikta apysaka „Bijūnų gatvės paslaptis“ parašyta minčių srauto („mind stream“) stilistika. Ir išties, prisipažino autorė, 14 puslapių apimties tekstas buvo parašytas vienu įkvėpimu – kone per 2 valandas, o dėstymo stiliui įtakos turėjo neseniai perskaitytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. „Apysakoje yra grotesko ir satyros, kas tapo priemone perteikti požiūrį į tokias saviauklos knygas, kaip „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ar „Lengvas būdas sulieknėti“. Mano apysakoje mergina, kalbėdama pirmuoju asmeniu, pateikia savą „lengvą būdą susirgti“ ir nurodo 5 žingsnius“, – kūrinio idėją nusakė G. Skripkauskaitė. Savo apysaka autorė teigė norėjusi atskleisti valgymo sutrikimų žalą, o kartu išlaikyti lengvą rašymo stilių, kuris būtų priimtinas jaunai auditorijai. „Galima sakyti, kad ši apysaka yra didaktiška“, – pripažino G. Skripkauskaitė. Į kūrybą – per meilę skaitymui G. Skripkauskaitė pasakojo,rašyti pradėjusi gal nuo 12 metų, juokėsi, prisiskaičiusi lėkštų romanų. „Man atrodo, kad meilė rašymui prasideda nuo meilės skaitymui“, – sakė G. Skripkauskaitė, prisiminusi, kad literatūros grožį jai pirmoji atskleidė mama, nuo ankstyvos vaikystės skaitydavusi pasakas – šios ir atvedė į pomėgį skaityti. Dabar mama, o taip pat ir mokytoja Danutė Dunauskaitė, su kuria G. Skripkauskaitę sieja stiprus dvasinis ryšys, yra didžiausios jos kūrybos gerbėjos. „Kaip aš galiu nerašyti? Man atrodo, kitaip nebūčiau aš“, – sakė G. Skripkauskaitė, kasdien pildanti savo dienoraštį, į kurį rašomi tekstai labiau primena meniškas impresijas, o ne tikslią tos dienos faktų ir įvykių chronologiją. Kūrybinį procesą išgyvenanti kaip užklumpantį emocijų ir minčių srautą, G. Skripkauskaitė teigė rašanti tik tada, kai pagauna įkvėpimas – o jis nenuspėjamas, aplankyti gali ir tik po pusmečio ar metų. „Tačiau tikrai būna, kad įkvėpimas aplanko visai netikėtai. Kartais pagalvoju: kiek daug gerų idėjų pamečiau vien dėl to, kad patingėjau atsikelti iš lovos ir jas užsirašyti. Arba – pavyzdžiui, per pamoką, rašant kontrolinį. Tikras menininkas turbūt, viską metęs, bėgtų paskui savo idėją, o aš tokia, kad pradėtą darbą turiu pabaigti. Tai gal dar nesu tikra menininkė?“ – su šypsena prisipažino G. Skripkauskaitė. Tinklaraštis – nebylus pokalbis su skaitytojais G. Skripkauskaitė pasakojo, kad rašyti savo kūrybos tekstus iš karto pradėjo ne ranka, o kompiuteriu – ilgainiui tai išaugo į jos asmeninį tinklaraštį, kurio adresą žino tik šeima ir artimi draugai, bendraminčiai. „Mano kūryboje yra autobiografinių detalių, asmeninių išgyvenimų, todėl specialiai nesiekiu viešumo – užtenka tiek skaitytojų, kiek savaime jų atranda mano tinklaraštį“, – sakė G. Skripkauskaitė, vertinanti kiekvieną atsiliepimą po jos parašytu tekstu. Kūrybiniame G. Skripkauskaitės kelyje nuolat šalia yra ir jos mokytoja D. Dunauskaitė, kuri „Pajūrio naujienoms“ teigė išsyk, vos tapusi G. Skripkauskaitės mokytoja, pastebėjusi jos talentą rašyti ir skatinusi šito nepaleisti. Tad ir tuomet, kai dvejus metus respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse G. Skripkauskaitė dėmesio nesulaukė, D. Dunauskaitė neleido jai nusivilti savo gebėjimais, kartodama: „Jie tiesiog tavęs dar nepamatė.“ „Kuriančiam mokiniui reikia pripažinimo, tai jam suteikia sparnus. Labai džiaugiuosi, kad šįkart Guodai pavyko atsiskleisti. Guoda yra ne tik talentinga, bet ir darbšti, atsakinga, ji – labai įdomi asmenybė,“ – gerų žodžių savo mokinei negailėjo D. Dunauskaitė. --- Be G. Skripkauskaitės į 50-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso baigiamąjį etapą buvo pakviesti: iš Pranciškonų gimnazijos - Linas Daugėla (mokyt. Daiva Ataitė), Justė Rinkevičiūtė (mokyt. Virgilija Kavoliūnienė), Beatričė Žiubrytė ir Kotryna Dimgailaitė (abi merginos įvertintos Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomais ir apdovanotos bronzos medaliais; jų mokyt. – Alma Razmienė, D. Ataitė); iš Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos - Laineda Vainauskaitė (mokyt. – Irutė Lapinskienė). --- (Iš Guodos Skripkauskaitės kūrybos) *** Kai sėdėjau ant galinės automobilio sėdynės ir žiūrėjau į šimtus pro akis lekiančių mažų švieselių, viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo pilnatvė ir tuštuma, kurios prieštaringai papildo viena kitą. Tiek mažų prisiminimų. Nors omenyje turėjau lemputes, man dar nespėjus pasitaisyti, po mano galvą it žaibas trankėsi mintis, jog lemputės ir yra maži prisiminimai, sudarantys gyvenimo girliandą. Lėkšta. Šyptelėjau. Lemputės man priminė tas vėsias vasaros naktis, kai visi rūpesčiai likdavo slegiančiu karščiu alsuojančiai dienai. Kai žvaigždėtas dangus primindavo apie mūsų dydį visatoje. Kai apie ošiančios jūros, susimaišiusios su nakties dangumi, kontūrus primindavo tik vos matomos laivų švieselės horizonte. Kai šalia sėdinčio žmogaus alsavimui harmoningai pritaria paplūdimio šurmulyje pamirštas bangų ošimas. Kai vidurnaktį blankiomis žibintų šviesomis pasidengusios gatvės visai neatrodė tokios baugios, kaip kadaise gąsdindavo mama. Tačiau, kai kažkur už parko medžių bei daugiaaukščių namų stogų tekėjusi saulė priminė apie artėjančius dienos išbandymus, mes užmigdavome. Mes buvome čia ir mums neegzistavo alinantis dienos karštis. Tada mes buvome gyvi ir nesustabdomi. Tada kiekviena sekundė buvo verta nelemtos dienos rūpesčių. Mes tikėjome, kad jei mirsime, tai tik naktį, kai sunkumai miega kažkur daugiaaukščių palėpėse, o mes esame už begalybės ribų. Tačiau mes mirėme dieną. Mūsų kūnai sulaukdavo nakties, o mes amžiams likome įkalinti tarp dienos rūpesčių. Nuo tada nematėme nakties tamsoje ramiai žybsinčių švieselių. Tuomet girlianda baigėsi.
|
|
