MUZIEJŲ 39/45 papildė ir prancūzų kario belaisvio daiktai

Romualdui Beniušiui ir Jacques Guiffault lankantis Šv. Antano rūmų rūsiuose.

Ne per seniausiai, sausį, Klaipėdoje buvo atidarytas Mažosios Lietuvos istorijos muziejui priklausantis MUZIEJUS 39/45. Į muziejaus, kuris skirtas atspindėti Klaipėdos miestui ir kraštui labai svarbų ir skaudų istorijos etapą – Antrąjį pasaulinį karą, ekspoziciją pateko ir prancūzų kario belaisvio Paul Guiffault (Polio Guifo) daiktai – dokumentai, kario knygelė, vokiečių okupacijos meto pinigai, laiškai.

Šiuos daiktus praėjusį rugpjūtį Mažosios Lietuvos istorijos muziejui perdavė Paul Guiffault sūnus Jacques Guiffault (Žakas Guifo), kurį interneto platybėse prieš kelerius metus surado mūsų kraštietis istorijos tyrinėtojas Romualdas Beniušis ir kuris, be Klaipėdos, lankėsi ir Kretingoje bei „Pajūrio naujienų“ redakcijoje.

Sudomino užrašai prancūzų kalba

„Viskas prasidėjo nuo Šv. Antano rūmų Kretingoje rūsių, ant kurių sienų išlikę juose kalėjusių žmonių įrašai prancūzų kalba. Pradėjęs domėtis apie prancūzų karius belaisvius taip ir suradau Žaką Guifo, kuris žinią apie Antrąjį pasaulinį karą skleidė krašto mokyklose, tarp jaunimo. Antrojo pasaulinio karo tema, o ypač tai, kas susiję su prancūzų kariais belaisviais, Prancūzijoje dažniausiai yra nutylima, o Žakas, atvirkščiai, suradęs dėžutę su asmeniniais tėvo daiktais, kaip tik pradėjo tuo domėtis“, – kalbėjo R. Beniušis, kuris, užmezgęs ryšius su belaisvio sūnumi, sužinojo ir Polio Guifo gyvenimo peripetijas.

Kraštotyrininko pastebėjimu, karių belaisvių tema išvis yra mažai tyrinėta, jeigu apie juos kažkur ir parašyta, tai labiau apibendrintai, be konkrečių atvejų, tik paminint, jog vokiečių okupacijos metais belaisviai buvo išskirstyti dirbti pas ūkininkus, nes, vyrams išėjus į karą, Klaipėdos krašte labai trūko vyriškos darbo jėgos.

„Apskritai, prancūzų ir belgų karių belaisvių likimas atspindi ypatingą karo metų dramą: kalinti vokiečių, sulaukę sovietų armijos, daugelis jų patikėjo, jog, pakliuvę į sąjungininkų rankas, jie saugiai pasieks savo tėvynę. Deja, tie, kuriais belaisviai patikėjo, tapo jų budeliais, ir pusės belaisvių gyvenimas baigėsi sovietiniuose lageriuose, badaujant ir šąlant, – tokių košmariškų antisanitarinių gyvenimo sąlygų neištvėrę belaisviai mirė vienas po kito, taip ir nesupratę, kodėl su jais taip buvo pasielgta“ – mintimis pasidalino R. Beniušis.

Jacques Guiffault (kairėje) po 75-erių metų nusifotografavo prie buvusio Ryžių malūno, toje pačioje vietoje, kurioje 1942 m. pabuvojo jo tėvas Paul Guiffault, prancūzų karo belaisvis.

Apie praeitį kalbėti nemėgo

Rugpjūtį „Pajūrio naujienų“ redakcijoje viešėjęs Jacques Guiffault prisipažino, jog tėvas – paminkladirbys iš Bretanės regiono – kalbėti apie praeitį nemėgo: tėvo likimą labiau atskleidė po jo mirties surasta dėžutė, kurioje buvo senų nuotraukų, Antrojo pasaulinio karo dokumentų, laiškų. Be to, sūnus apie tėvą žinių gavo ir iš archyvo.

Į karą 1939-aisiais Paul Guiffault išėjo būdamas trisdešimties, jis jau buvo penkerius metus vedęs ir turėjo vieną sūnų. 1940-ųjų vasarą P. Guiffault pateko į nelaisvę, kaip ir daugybė kitų tautiečių, jis buvo kalinamas karo belaisvių stovykloje – 1940 m. spalio 10 d. įkalintas Stalag I A karo belaisvių stovykloje prie Karaliaučiaus, netrukus buvo atvežtas į Klaipėdos kraštą darbams ir čia prabuvo iki pat sovietinės armijos atėjimo 1944 m. spalio 10 d. Pakliuvęs į sovietų rankas, 1945 m. sausio 2 d. atsidūrė lageryje Nr. 188 Rada, šalia Tambovo miesto, 400 km į šiaurės rytus nuo Maskvos.

„Šios beveik 3 mėnesius trukusios kelionės metu su sovietų sąjungininkais prancūzais ir belgais karo belaisviais buvo elgiamasi kaip su vokiečiais, kovojusiais prieš sovietinę armiją. Asmeninių daiktų – geresnių rūbų, batų, laikrodžių ir kt. – „nacionalizacija“ ar bandymai tai daryti vyko nuo pat suėmimo ir tęsėsi visą klajonių po NKVD lagerius laiką. Menko išsilavinimo tardytojai, apklausinėdami sulaikytuosius, dažnai net nesuprato, kad prieš juos yra ne vokiečiai“, – straipsnyje „Klaipėdietis“ Polis Guifo. Ilgas kelias namo“ (PN 2016 06 17) rašė R. Beniušis, iš Polio sūnaus pasakojimų, archyvinių žinių sudėliojęs tą įvykių mozaiką, kuri sovietmečiu išvis buvo nutylėta arba iškraipyta.

Nacistinės Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d. Tambovo lageryje sulaukė tik apie 120 iš 250 karo belaisvių „klaipėdiečių“ prancūzų ir belgų, tarp jų – ir Paul Guiffault, kuris, gegužės 28 d. pasiekęs Odesą, tik 1945 m. rugpjūčio 18 d. traukiniu per Prahą pasiekė Paryžių, iš čia rugpjūčio 19 d. grįžo namo – į Bretanės Geršo (Guerche de Bretagne) miestelį.

Viešėdamas „Pajūrio naujienų“ redakcijoje Jacques Guiffault neslėpė – šeimos relikvijas į Lietuvą jis atvežė pasitaręs su savo broliais, o ir svarstęs apie tai metus. „Bet kai susitikau su Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojais, patyriau jų parodytą dėmesį, jautrumą tam istorijos tarpsniui, apie kurį Prancūzijoje nutylima, supratau, kad Antrojo Pasaulinio karo ekspozicija Klaipėdoje bus pati geriausia vieta mūsų šeimos relikvijoms saugoti, ir esu laimingas, kad jos bus matomos, jomis domimasi. Tai – ne dėžutė namuose, kurios niekas taip ir nepamatytų. Aš pats gi visa tai saugosiu atmintyje“, – tada kalbėjo svečias, kuris atminimui pasiliko vienintelį daiktą – tėvo pypkę: vyrą su pypke jo broliui parodžiusi mama, kai tėvas sugrįžo į gimtinę.

MUZIEJAUS 35/45 ekspozicijų salėse pirmą kartą Lietuvoje bus galima pamatyti ir paskaityti, kaip Klaipėdos miestas ir kraštas buvo niokojamas per Antrąjį pasaulinį karą, sužinoti žmonių likimus, pažinti skaudžiąją miesto istoriją.

Nuo eksponatų brauks smiltis

MUZIEJUS 39/45 įkurtas po pylimu, buvusios Klaipėdos pilies rytinės kurtinos vietoje, kur karo metais vokiečiai įrengė sprogmenų sandėlį. Ką savo lankytojams pasakoja naujojo muziejaus ekspozicija?

Pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus informaciją, 1939 m. kovo mėnesį Vokietija ultimatyviai pareikalavo jai perduoti Klaipėdos kraštą ir tai buvo padaryta kovo 22 d. sutartimi. Muziejaus salėje „Klaipėda karo išvakarėse“ galima pirmą kartą Lietuvoje pamatyti ir paskaityti tai liudijančius dokumentus, taip pat peržiūrėti tų laikų nuotraukas bei kino kronikos vaizdus. Kardinalūs anuometiniai pasikeitimai Europoje vaizduojami originaliame animuotame žemėlapyje. Šioje salėje atskleidžiami persekiojamų lietuvių, žydų, prancūzų karo belaisvių likimai, supažindinama su fortifikacinėmis sistemomis.

Salėje „Klaipėdos šturmas“ pristatoma itin tragiška Klaipėdos miesto ir jos gyventojų istorija. 1944 m. spalio mėnesį apsupta Klaipėda buvo intensyviai bombarduojama, apšaudoma. Visa tai demonstruojama virtualioje projekcijoje. Po 115 dienų trukusios miesto apsiausties 1945 m. sausio 28 d. į Klaipėdą įžengus Raudonajai armijai viskas aplinkui degė, sproginėjo minos. Mieste neliko apie 60 proc. pastatų ir beveik visų gyventojų. Šioje ekspozicijoje galima pamatyti, kokie ginklai buvo naudojami per Antrąjį pasaulinį karą.

Salėje „Klaipėda po karo“ eksponuojama instaliacija, dedikuota sugriautoms miesto bažnyčioms atminti, o fotopasakojimas atskleidžia, kaip atrodė Klaipėda pirmomis dienomis po karo ir kaip ji keitėsi. Ypač vaizdžiai tai matoma viename iš kompiuterinių terminalų, kuriame interaktyviai galima palyginti 1942 m. ir pokario Klaipėdos netektis. Šalia taip pat demonstruojami sovietinės kino kronikos kadrai.

Muziejaus ekspoziciją užbaigia „Atminties“ salė. Čia pastatytas simbolinis 6 metrų ilgio vežimas su stiklo dangčiu, po juo – daugybė paprastų buitinių daiktų, kadaise priklausiusių tiek vokiečių kariams, tiek klaipėdiečiams civiliams.

Stiklas užpiltas smėlio sluoksniu, todėl norint išvysti eksponatus tenka pirštais pravalyti smiltis. „Tuomet kažką galbūt nustebins prieš akis pasirodęs buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio aliuminis puodelis arba vaikiška lėlė, lydėjusi mergaitę į tremtį Sibire, o po 1953 m. kartu su jos savininke sugrįžusi į Lietuvą. Greta šio simbolinio vežimo esančiame ekrane galima susipažinti su kraupia Antrojo pasaulinio karo statistika“, – teigia Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus muziejininkai.

• Rašyti komentarą (2)