Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į šaukštus perkeliąs medžio galią

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-01-26

Šaukštus rankomis drožiantis 70-metis Algimontas Žymontas yra garsaus krašto medžio meistro, lėlininko Broniaus Žymonto sūnus, iš tėvo paveldėjęs prieraišumą medžiui bei kaltams ir išsiugdęs ypatingą pagarbą protėvių pasaulėžiūrai bei senosioms tradicijoms.

Jei pagauna ūpas, tvirtino Algimontas Žymontas, perdien galįs išskobti ir iki 20 šaukštų. Tik po to juos džiovinąs, šlifuojąs, dailinąs.

Pirmieji drožiniai – į „pečių“

„Grynai tėvo dėka pradėjau drožti. Buvau jau sumitęs trijų dešimčių vyras, kai slapta nuo tėvo sumeistravau medines dėžutes ir apklijavau jas kriauklėmis. Atnešiau parodyti: galvojau nustebinsiu tėvą, bet šis pasukiojo ir sako – galėjai geriau. Aš tik švyst jas į „pečių“, o tėvas man – galėjom pataisyt. Po to pats nuvežė į Klaipėdą parodyti meno tarybai – ši „išbrokijo“, pasakė – čia ne liaudies menas. Daugiau tų dėželių ir nebedariau, o kibau į šaukštus, švilpius, pypkes, buities rakandus“, – atviravo Algimontas, kretingiškių šiandieną vadinamas šaukštų karaliumi.

Tik kirvis ir pjūklas, o po jų – kaltai, skobtas ir peilis. Tokie įrankiai medžio gabalą paverčia šaukštu, įvairiausių dydžių – nuo arbatinio ligi pusmetrinio, skirto maišyti kubile užraugtai naminei girai ar vynui. „Visa mano technika yra štai, – meistras iškėlė į viršų sugrubusias rankas. – Būna iki kraujo nusivarau, nusitrinu. Kai pagauna įkvėpimas, perdien išskaptuoju po 20 šaukštų, kitądien juos džiovinu, trinu su švitriniu popierium.“

Todėl Algimonto šaukštai nėra tobulai nugludinti, o kiekvienas skirtingas – savaip išskobtas ir išlinkęs. Kiekvieno kotas – taip pat vis kitoks: pagražintas pjaustytu ar degintu ornamentu, išdrožtas žuvies ar krokodilo forma.

Pasak Algimonto, jo tėvas Bronius kilęs iš gausios šeimos, pradėjęs drožti piemenaudamas. „Tėvas yra buvęs sovietų nelaisvėje, kasė Volgos-Dono kanalą. Kalėdamas sukūrė maketą, pagal kurį Vokietijoje pastatyta katedra, – apie tai sužinojau po tėvo mirties iš vieno kauniečio, kuris rinko medžiagą apie sykiu kalėjusį savo tėvą. Sovietmečiu tėvas mums apie save nieko nepasakojo, tik sykį prasitarė buvęs už vokiečius. Tykiai drožė skulptūras, kūrė lėlių teatrą: jo lėlės kilnojo rankas, kojas, muzikantai judino instrumentus. Jomis pats vaidino ir to mokė Raguviškių kaimo vaikus“, – prisiminė A. Žymontas.

Ir sausuolis tarnauja žmogui

„Daug kas šiandien gamina šaukštus: sakau – gamina, nes tekina staklėmis. O mechaniniu būdu pagamintas šaukštas nebeturi tos dvasios, kaip rankomis išskobta – nučiupinėtas ir nuglostytas. Lyg padėkojant medžiui, kad amžius augęs ir tapęs sausuoliu, dar kitaip tarnauja žmogui. Kiti „chaltūrščikai“ ištekintą šaukštą patrina beicu – atseit, pagamintas iš slyvos.

Mačiau, kaip viena moteriškė, turguj pirkusi šaukštą neva iš trešnės, pyko: puode sriuba nusidažė raudonai, o šaukštas iš rausvo liko baltas“, – kalbėjo A. Žymontas.

Jis sakė drožiąs iš įvairios medienos ir, kilnodamas įvairių atspalvių šaukštus, aiškino: iš slyvos – rausvas, iš liepos – baltas, iš beržo – dar baltesnis, iš uosio – gelsvas, o šermukšnio – pamargintas tamsiomis dryžėmis.

Medienos šaukštams, Algimontas sakė, vykstąs ieškoti į miško išvartas: „Už radijo stoties – ištisos džiunglės, pūva nugriuvę uosiai.“ Taip pat, sodybose nupjovę nereikalingus medžius, atiduoda kaimynai ar draugai. „Gavau kedrą – įdomus medis: po žieve – vien derva, drožti tetiko mediena arčiau šerdies“, – pasakojo meistras.

Mįslingi asmeniniai patyrimai

Drebulė, A. Žymonto žodžiais, esanti ypatingas medis, tinkąs labiau pirties reikmėms: kol negauna drėgmės – balta, o šlapia skleidžia bjaurų kvapą, – iš drebulės geldos nė kiaulės neėdančios.

O šermukšnis, jo įsitikinimu, esąs šventas medis: „Prisiskaičiau, kad protėviai, aptvėrę tvorą, prie vartų pasodindavo šermukšnį, kad šis saugotų nuo visokio blogio. Jei šermukšnį pasodinsi prie pat namų, šeimininkų dukra sunkiai ištekės. Tikėk netikėk, bet ir man pasitvirtino“, – tikino vyras ir papasakojo savo istoriją.

Sykį, anksti išvykdami iš namų, paprašė pažįstamų, kad pašertų kiaules. Grįžta namo, o kiaulės nebeina prie geldos. Pažįstama latvė Zelma pasakė – kiaulės nužiūrėtos. Patarė nupinti erškėčių vainiką ir pakabinti prie tvarto durų. Ir dar – parsinešus šermukšnio lazdą, ja nutvatinti kiaulių šonus. „Pastebėjom, kad pati Zelma vingiu apeidavo mūsų namus. Sykį ir prisipažino, kad jos akys esančios blogos. Supratom: pati nužiūrėjo – pati ir patarė, ką daryti“, – įsitikinęs A. Žymontas.

Jis sakė tikįs protu nesuprantamais dalykais, bet stengiasi ir moksliškai išsiaiškinti, kaip tai gali nutikti. „Žmonės kalbėdavo, kad trečią dieną iš numirėlio išeinanti dvasia. Neištvėrę sykį su draugeliu Stasiu Šilgaliu ėjom į senas kapines pasižiūrėti. Buvo tykus vakaras. Ir tikrai, matom– viršum kapo pakibęs gulintis žmogus. Bet pūstelėjo vėjas ir išsisklaidė. Pradėjau aiškintis: pasirodo, būna, kad kūno puvimo metu į paviršių išsiveržia dujos, retsykiais tą procesą galima pamatyt. O neišmanėliai galvoja, kad tai – vaiduoklis“, – teigė pašnekovas.

---


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas