Netikėtas radinys – žalioji rupūžė

Žaliosios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6–10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda nuo 1 iki 30 tūkst. kiaušinių. Ši rasta rupūžė greičiausiai jau ieškosi tinkamos vietos žiemoti.

„Pajūrio naujienų“ spaudos platintoja ir fotografė Rita Nagienė Kretingsodyje, apie 23 val., aptiko ir užfiksavo Rožių g. ropojantį varliagyvį. Tai – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta žalioji rupūžė, kurią pamatyti – retas dalykas.

„Smagu, kad buvo užfiksuotas šis gražus, įdomus ir retas varliagyvis, – pasidžiaugė Salantų regioninio parko specialistė ekologė Dovilė Staponkienė. – Žaliosios rupūžės dažnesnės pietų, pietvakarių, vidurio Lietuvoje, o Vakarų Lietuvoje žinomi tik pavieniai atvejai.“

Ekologės pastebėjimu, žaliosios rupūžės mažiau matomos ir dėl savo naktinio gyvenimo būdo. Šiuo metu, panašu, ši rupūžė jau ieškojosi tinkamos vietos žiemavietei – šie varliagyviai žiemoja sausumoje, dažnai mėgsta senus pastatus, lenda po jų pamatais, į rūsius, po akmenimis. Tai varliagyvis, kuris dažniau sutinkamas urbanizuotoje aplinkoje negu natūralioje gamtoje.

„Jei netoli surastos rupūžės galimos žiemavietės yra koks negilus stovinčio vandens telkinys, gali būti, kad pavasarį rupūžės ten nerš, – teigė D. Staponkienė. – Žaliosios rupūžės neršia balandžio pabaigoje–birželį, ir tada galima girdėti gan melodingą, garsų ir neįprastą jų kurkimą“.

Svarbiausia, kad bet kurios rūšies varliagyvių gausa ir apskritai jų buvimas rodo, kad gyvename dar švarioje aplinkoje, nes varliagyviai itin jautrūs taršai.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (3)