Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Įkvepia švari gamta ir tikėjimas

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-08-11

Pranciškonų brolio amžiną atilsį Viliaus Orvido bičiulio dailininko Boriso Jokubauskio iniciatyva, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į unikalią lankytiną vietą Lietuvoje, Orvidų sodyboje-muziejuje prie Salantų nuo 2005-ųjų organizuojami dailininkų plenerai. Šiemet po pertraukos septintą kartą susibūrę menininkai ne tik tapė paveikslus, bet paminėjo ir 25-ąsias V. Orvido mirties metines.

Dailininkė Birutė Kuicienė (Birutė Kuic) į plenerus Orvidų sodyboje-muziejuje važiavo 5-erius metus.

Persekiojo rojaus vizija

„Nors ši data ir liūdna, ji sutampa su mano kūrybos 25-mečiu“, – atviravo šiaulietė dailininkė Birutė Kuicienė (Bitė Kuic). Anot jos, tai – simboliška. Jeigu ne Vilius, galbūt šiandieną ji nebūtų tas, kas dabar yra.

„Kai susipažinau su Viliumi, buvau baigusi tapybą, o įdomi jo – nei menininko, nei dvasininko – pasaulėžiūra paskatino studijuoti dar ir filosofijos mokslus“, – sakė Birutė.

Apie kažkur, prie Salantų, iš akmenų Absurdo muziejų kuriantį keistuolį ji sužinojo iš draugų.

„Tuomet daug važinėjau po užsienio šalis. Kartą draugai manęs paklausė: „O tu pati nenori – į Gargždelės kaimą, į tą muziejų? Žinoma, norėjau“, – jaunystės laikus prisiminė Birutė.

Atvažiavo į 2005-aisiais pirmąjį čia suorganizuotą dailininkų plenerą.

Sėdi, dairosi – kur tas brolis pranciškonas? Prašo draugų parodyti. O akimis taip ieškomas žmogus, pasirodo, sėdi sau tyliai kamputy, neprataria nė žodžio, stebi. Buvo pasaulietiškai apsirengęs – tokį tad pirmąjį susitikimą su V. Orvidu prisiminė pašnekovė. Su šiuo žmogumi susipažinusi iš arčiau, pabendravusi, sakė, pajutusi įkvėpimą tapyti paveikslus kitokius, negu tapė iki tol.

„Daugelį kolegų nustebinau – anksčiau buvau tokia impresionistė, o čia netikėtai užsimaniau visiškos ramumos: jei žolė žalia, tai ir tapau tą žalią žolę, jei medžio kamienas rudas, tapau jį rudą. Pradėjo patikti nesumaišytos spalvos, chaoso nebuvimas“, – prisipažino Bite pasivadinusi Birutė.

Paveiksle, kurį tapė pirmajame plenere, pavaizdavo rojų: augalus, tarp kurių nėra jokių piktžolių, ir žmogaus sielos maistą – žiedų nektarą. Autorė prisipažino, kad rojaus vizija ją persekiojo dar ilgai. Po Viliaus mirties rojų atrado Nidoje – kurį laiką ten gyveno ir tapė šio kampelio aplinką, unikalią gamtą.

Anot Violetos Jokubauskienės, kurti švarioj gamtoj, – kiekvieno menininko svajonė.

Svarbiausia – pažinti Dievą

Anot klaipėdietės architektės Violetos Jokubauskienės, kurti švarioj gamtoj, kokia yra Orvidų sodyboje, – kiekvieno menininko svajonė. „Užtat ir džiaugiamės, kad ir toliau čia mus priima, kad čia galime būti tokie, kokie norim – laisvi“, – sakė plenero dalyvė.

Pasak Violetos, dvejus metus pirmieji dailininkų plenerai vykę tuometinėje Salantų vidurinėje mokykloje. „Kažkas pasakė, kad netoli, Gargždelės kaime, yra Absurdo muziejus, kad tą muziejų iš akmenų lipdo toks Vilius Orvidas.

Sugalvojom pasižiūrėti. Nusigavom ten ir tarsi prikibom: atsirado trauka, kurios žodžiais nepaaiškinsi. Čia visada gera būti, jautiesi saugus“, – įspūdžiais dalijosi Violeta.

Jai, architektei, įdomios buvo sodybos erdvės – daugybė pašiūrių, namelių. „Nori tokio – eik, nori kitokio – būk, gyvenk, piešk, tapyk, daryk, kas tau patinka. Priimdavo visus, kas tik atvažiuodavo – ar buvęs kalinys, ar menininkas, ar alkoholikas. Vilius į visus vienodai žiūrėjo“, – sakė V. Jokubauskienė.

Anot jos, ir maistas, kurio Vilius parūpindavęs, buvęs kitoks, sveikas. „Atveždavo didžiulį bidoną medaus, tokį pat bidoną pieno, visada turėjo daigintų kviečių, bulvių su lupena, rauginto pieno. Prie to stalo tilpom visi“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Jos žodžiais, Orvidų sodyboje nuolat vykęs koks nors veiksmas: kalamos skulptūros, tapomi paveikslai, sodinami medžiai, vakarais būtinai – maldos, kalbama „Sveika, Marija“ ir rožančius. „Tada aš dar nežinojau, kas tai yra rožančius, žiūrėjau, kaip meldžiasi kiti – taip ir aš“, – pasakojo Violeta.

Jos žodžiais, labiausiai menininkus veikė Viliaus išskirtinis mąstymas: „Daugelis mūsų supratome, kad žmogus gali būti laimingas tik pažinęs Dievą ir jo tvarką. Jei to nėra – eis nuo klystkelio iki klystkelio“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas