Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Eilėraščiai – tarsi širdies dienoraštis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-06-09

Senoje Imbarės kaimo sodyboje su dukters Ainos Brazdeikienės šeima gyvenanti 75-erių Aldona Anužienė pastaruosius 8-erius metus intensyviai panirusi į poetinę kūrybą: į jos eiles itin savita maniera suplaukia plačios laisvos mintys, aprėpiančios gimtinės laukus, su jos rasotais rytmečiais, saulėlydžių žaromis ir atklystančios iš kelionių įspūdžių nuo Amerikos ar Afrikos krantų.

Aldona Anužienė džiaugėsi, kad nors ir garbiame amžiuje surado save poetinėje kūryboje

Pratrūko po netekčių

„Kai panyru į kūrybą, manęs tartum nebėra – aš susilydau su savo mintimis, kurių kasdienybėj nemokėčiau išreikšti. Kalbėti laisvai man yra sunku, o kurdama aš išlaisvėju: norisi labai teisingai ir išjaustai pasakyti tai, apie ką rašau. Mano eilėraščiai – tarsi širdies dienoraštis“, – atviravo moteris.

Savo pirmojo eilėraščio ji neprisimena, tik tvirtino, jog jų, pačios kompiuteriu parašytų, jau susidarytų per tūkstantis, todėl rudeniop norėtų juos išleisti atskira knyga.

Imbariškė neslėpė, jog kurti ją skatino antrasis vyras dailininkas grafikas Jonas Anužis – abu Erlėnuose buvo įkūrę muziejų: rinko senienas, eksponavo grafikos darbus. Tačiau eilėmis moteris pratrūko tik po jo ir abiejų tėvų netekties.

Besimokant tuometinėje Salantų vidurinėje mokykloje, neseniai anapilin iškeliavęs jos mokytojas Feliksas Grabys taip pat skiepijo meilę literatūrai, tautosakai: „Norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, nes labai mėgau skaityti, rinkti ir užrašyti pasakas, padavimus, rašyti rašinius laisvomis temomis. Vaikystėje, atsimenu, mama verpdavo, o aš garsiai jai skaitydavau „Don Kichotą““, – prisiminė pašnekovė.

iliaus Orvido dovanotas „Angelas“

Giminėje buvę garsių žmonių

Tačiau dirbti kūrybinio darbo jaunystėje Aldonai neteko – atvirkščiai, savo tėvo Pranciškaus Simučio skatinama, pasirinko konkrečią specialybę, kad būtų duoną iš ko valgyti: studijavo buhalteriją, bet dėl sunkios ligos mokslą teko mesti ir tik vėliau, dirbdama kolūkyje, užbaigė buhalterės-ekonomistės mokslus.

„Dirbau, kaip sakoma, su popieriais ir skaičiais, gyvenom ūkiškai – po darbo reikėdavo karves melžti, gyvulius šerti, dirbau ir kepykloje. Tad kurti galėjau tik nuo viso to išlaisvėjusi“, – tvirtino pas dukterį Ainą, gandralizdžiu paženklintoje Imbarės kaimo sodyboje, greta senosios savo tėviškės, iš Erlėnų sugrįžusi ir apsigyvenusi pašnekovė. Septynerius metus ji taip pat prižiūrėjusi ir Gargždelės kaimo koplyčią.

Rodydama į gretimą lauką – buvusią tėviškę, moteris prisiminė, kaip pokariu bėgę iš degančio namo, kaip, tremiant kaimynų šeimą, draugė Birutė įbruko jai lėlę, o kareivis norėjęs iš jos atimti, tad įkandusi jam į ranką.

Prisiminimais liejosi ir jos giminės, kurioje būta ir iškilių žmonių, tėvų bei senelių istorijos: jos močiutės, nagingos kaimo audėjos Marcelijos Razmaitės, brolis – tos pačios motinos, tik skirtingų tėvų – buvęs kompozitorius Balys Dvarionas. Ji prisimenanti, kaip dėdė, jau gan senas, vasarodamas Palangoje, vis atvykdavęs pas juos į Imbarę.

Iš Vytauto Mačernio tėviškės atkeliavusi šv. Apolonija

Po kelionių – į ramybės oazę

A. Anužienė sakė, jog ją nuolat traukė stiprios kūrybingos asmenybės: kurį laiką ji dirbo pas šviesaus atminimo akmentašį, savamokslį menininką Vilių Orvidą: „Buvau tarsi gidė: atvykusiems žmonėms pasakodavau apie sodybą, Orvidų giminę ir Viliaus siekius sukurti sodybą – neįprastą žmogaus rankų ir Dievo kūrinį“, – tvirtino ji. O bendrystę su Viliumi šiandieną jai primena paties skulptoriaus 4 mėnesius prieš jo mirtį padovanota skulptūra „Angelas“, puošianti jųdviejų su dukra Aina puoselėjamą gėlių darželį.

Gėlės iš to paties gėlyno, žolynai iš laukų ir pamiškių ryšulėliais keliauja į Ainos namus: ūkininkaujanti Aldonos duktė juos džiovina, atrenka žiedlapius ir jais „piešia“ paveikslus, kurių fonas ir pats piešinys – vien iš gamtinės medžiagos.

A.Anužienė pasidžiaugė, jog šiandieną daug keliaujanti – jos 51-erių duktė Vida Morkūnas dirba Bostone, JAV, karinėse pajėgose – yra krašto apsaugos atstovė. A. Anužienė dažnai vykstanti pas dukrą į užatlantę ir jos abi vykstančios pasižvalgyti po pasaulį – neseniai sugrįžo iš Ispanijos ir Maroko.

Į tėviškę, ji sakė, sugrįžtanti lyg į neįkainojamą ramybės oazę, tačiau pastarųjų kelionių įspūdžiais tebealsuoja jos eilės. Ji taip pat pradėjo eiliuoti ir žemaitiškai.

Beje, jos dukters Vidos vyras Juozas Morkūnas, tikino pašnekovė, esąs rašytojos Žemaitės proproanūkis. „Prieš kelerius metus abu buvo atvykę aplankyti Žemaitės tėviškę ir Kalnalio bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus“.

---

Aukso krantas

Atoslūgio rašto ženklai ir užutėkiai prarasti –

žuvėdros klykiančiais balsais

dresuotų trapius saulės siūlus,

į plotį šlapią smėlį džiovintų.

Kaip ant šimto ištikimų sartų žirgų,

ant pasišiaušusių putojančių bangų

jos vakar šuoliais pasileido,

kai be garso iš tamsėjančių debesų

pakvipo ledinėm kulkom –

tie akivarai paplūdimy jau ligi ryto...

Trofėjus prisisunkia neramios nakties,

smiltynuose sieksninėm moliuskų eilėmis

sužysta, susipainioja žvejų valu,

priešais besivaduojančia iš kopų eldija.

Kaip miegmaišy pargrįžėlis susirango,

ar tarp viso to yra kokia sąsaja?..

Šalin, atsidūsimai, baigias atodangos metas,

savo aukso krantą lemta rasti kiekvienam:

juk vėl plazda burės,

auksuojas variniai pušų kamienai,

kvėpteli jazminais pirma vėjo sauja.

Žuvėdros iš pavargėlio pašonių spėja patąsyti

dūstančias dugnines vikšriažoles,

kruvinai sumina takus,

bevaikščiodamos puslankiais pirmyn ir atgal –

atsimerktų – priešais tikras Aukso krantas –

lyg tokiam krante žuvėdros jį ir tesekiotų!

Atsimerktų – dėl jų toli nueitų ir kažko joms

žmogiško atneštų iš Renzo ar Santorini...

***

Tėve

Šiugžda varnėnų apšvilpauta žolė,

tartum aidi girdimais žodžiais ir ne vien:

saulėlydžio žara pasiuvinėti patakiai,

tavo delnų švelnumo vagelės

spindėjimais į atmintį verias.

Tėve, tu niekur neišėjai,

dienos nuvilnija per bangavimą

tavo pasėtų rugių,

per žemuoges, išėjusias į pievas.

Sodo obelų šakos, kurias glėbei,

supina vidurdienio jaukų pavėsį,

ir šventa palaima gula

kartu su besileidžiančia saule.

Nelygumus aplygina

žiedlapių sniegynai,

su pienių pūkais pakildami aukštai,

kada gyvenimais žaidžia laiko smiltys.

Kada išaugusi širdgėla subrandina

žalzganą ašarą

į mumyse paliktą tavąją dvasią.

Tėve, dviratis kasdien ant bėgių –

rūdyti neištveria palėpėj.

Iš pamiškių ir laukų veža nerimą

ir ilgesį laukinėj gėlėj...


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas