Siekianti tautinio kostiumo tobulumo

Vaikystėje sau pasakiusi „arba siūsiu, arba piešiu“, kretingiškė Ieva Garjonienė, galima sakyti, išpranašavo sau ateitį – šiandien ji yra sertifikuota tautinių rūbų siuvėja, kurios darbai – visų šalies regionų tautiniai kostiumai – pasklidę po visą Lietuvą, vienetinių darbų yra iškeliavę ir pas užsienio lietuvius.

Tautinio kostiumo siuvėja Ieva Garjonienė atkreipė dėmesį į tai, jog tautinis kostiumas paprastai buvo siuvamas ne vienai kartai ir turėti tokį buvo prabanga.

„Tautinius rūbus siuvu jau daugiau kaip 10 metų, tačiau sertifikatą įgijau 2012-aisiais. Kodėl taip akcentuoju šį dalyką? Todėl, kad žmonės, norintys įsigyti tikrą tautinį kostiumą ir dar – jį palikti ateinančioms kartoms, labai gerai turėtų įvertinti, kas ir iš ko tą kostiumą surenka. Tikras kostiumas siuvamas iš rankų darbo austų medžiagų, rankomis toks rūbas raukiamas, plisuojamas, daigstomas, puošiamas...“, – teigė I. Garjonienė, kuri, nuolat gilindamasi į tautinio kostiumo istoriją, patyrė, jog geram tautiniam kostiumui pasiūti, kaip ji pati sako – surinkti, reikia labai daug išmanymo. Todėl, prisipažino siuvėja, ji nuolat konsultuojasi su tautinio kostiumo ypatumus išmanančiais konsultantais. Viena jų – palangiškė Zita Baniulaitytė, kuri turi tvirtų žinių, koks privalo būti tautinis kostiumas.

I.Garjonienės pastebėjimu, tautinis kostiumas – dar neįvertinta tautodailės sritis: dėmesys labiau kreipiamas į drožinius, kitus tautodailės darbus, kai kiekviena tautinio kostiumo detalė – ar tai būtų audinio dryžis, ar siuvinėta apykaklė, ar marškinių raukiniai – reikalauja begalinio tų moterų, kurios audžia, siuva, siuvinėja, kruopštumo ir kantrybės.

„Tautinis kostiumas parodo grožį audinio, iš kurio siuvamas rūbas. Jeigu rankų darbo audinius sudėtume rietimais turguje – ne vienas praeitų pro šalį, nė nesupratęs, kam jis reikalingas. O štai, pažiūrėkite, kaip audinių grožis atsiskleidžia suraukus sijoną ar suplisavus liemenę“, – rodė I. Garjonienė, apgailestaudama, kad audimo staklių dar yra, bet nebėra kam į jas sėsti – tikrų audėjų labai trūksta.

I. Garjonienės pasiūti tautiniai kostiumai: kapsų, suvalkų, Klaipėdos krašto.

Tautinių rūbų meistrė galėtų valandų valandas kalbėti apie tautinio kostiumo detales – rangę, kuri juosiama ant galvos ir kuriai išlankstyti prireikia 12 m šilkinio kaspino, sudėtingo kirpimo marškinių perpetes, jas prilaikančias varlytes ir „bambą“, kuri neleidžia skėstis ir plyšti marškiniams, apie klaipėdiečių delvonus ir žemaičių moterų „kišenkas“, kuriose žemaitės slėpdavo maldaknyges, apie „papinyčią“ – taip žemaičiai vadino moterų liemenes, kurios būtinai turi būti skersadryžės, o ne ilgadryžės, apie lystveles, kurios senovėje tiek vyrų, tiek moterų marškiniuose buvo kreipiamos tik į „moteriškąją“ pusę arba kodėl žemaitės moterys vieną ant kito susivilkdavo po penkis sijonus...

„Sijonai žemaitėms reiškė turtą. Mano anyta sakydavo, jog jeigu ne sijonai, vaikai pliki būtų – audiniai buvo didelė vertybė, gerai išsilaikydavo, iš kartų kartoms perduodamų sijonų moterys vaikams prisiūdavo rūbelių. Ir pati prisiminimui turiu išsaugojusi anytos motinos austų audinių – laikau kaip didžiausią brangenybę“, – siuvėja prisipažino, jog nė karto ir nė vienam nėra tautinio kostiumo siuvusi iš krautuvinių audinių ar užuolaidų, o ir užmetusi akį į kostiumu pasipuošusius saviveiklininkus iškart galinti pasakyti, teisingai ar ne pasiūtas rūbas.

Nors tautinius kostiumus I. Garjonienė siuva jau ne vienerius metus, sakė, tobulėti dar yra kur: „Kai prisimenu savo pirmąjį pasiūtą kostiumą, atrodo, paimk, išardyk ir persiūk. Juolab kad bazinių iškarpų tautiniam kostiumui nepritaikysi – jį reikia siūti kiekvienam individualiai, kirpinį sudėlioti taip, kad išgautum formą, pritaikytą konkrečiam žmogui. Viskas gerai – kostiumas yra brangus ir siuvamas ne vienai kartai“.

Senaisiais laikais tautinius kostiumus turėti išgalėdavo tik turtingi žmonės, juos siūdavo pačios moterys – kaip mokėjo ir kaip sugebėjo. Šiuo laikmečiu, kai pasirinkimas – didžiulis, o kolektyvai, kurie užsisako tautinius kostiumus, nori išsiskirti, kai kurios kostiumo dalys, audiniai yra stilizuojami, puošiami tokiomis detalėmis, pavyzdžiui, į liemenių audinį įaudžiama liurekso, apie kokias mūsų protėviai nė pasvajoti negalėjo. „Ir spalvų ryškumas, ir jų naujesnių derinių atsirado tuomet, kai Lietuvą pasiekė audinių dažai iš Anglijos – natūraliais dažais išgauti ryškumą buvo ne taip paprasta“, – teigė I. Garjonienė.

Prisiminė ji ir savo vaikystę, kai tėvo marškiniai būdavo sukarpyti lėlių rūbeliams siūti, o nepavykus iš paklodžių pasiūti naktinių marškinių, šias suslėpdavusi, kad niekas nepamatytų. Mama nežinojusi ir apie tankiai ardomą siuvimo mašiną. „Buvau ją perpratusi iki menkiausio varžtelio“, – kad vaikiškas smalsumas ir pirmieji siuviniai tiesė kelią į rimtą amatą, pripažino I. Garjonienė.

• Rašyti komentarą (1)