Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Vyskupas T. Matulionis Mordovijoje, Potmos invalidų namuose 1955 m.

Šie – 2017 – metai Lietuvai išskirtiniai ne tik tuo, kad neseniai surastas vienas iš 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalų, bet ir tuo, kad birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis, ir tai bus pirmosios beatifikacijos apeigos Lietuvoje per visą jos krikščioniškąją istoriją.

T. Matulionis gimė 1873 metais birželio 22 dieną Alantos apylinkėse Kudoriškio vienkiemyje gausioje 11 vaikų šeimoje. Pakrikštytas Teofiliaus vardu, kas graikiškai reiškia „Dievo mylimas“, nuo pat mažens siekė mokslo, mokėsi savarankiškai ir padedamas vyresniųjų Antalieptės pradžios mokykloje, o 1887–1892 metais Daugpilio gimnazijoje. 1892 metais įstojo į Peterburgo dvasinę katalikų akademiją, kurią baigęs 1900 metų kovo 4 dieną buvo įšventintas kunigu, nors po pirmo kurso baigimo buvo suabejojęs kunigystės pašaukimu ir laikinai palikęs akademiją, į kurią sugrįžo vėl po 3 metų.

Savo tarnystę Dievui ir žmonėms pradėjęs Latvijoje Varaklianų parapijos vikaru, netrukus 1901 metais buvo paskirtas klebonu Bykavos katalikų parapijoje, kurioje tarnaudamas subrendo kunigo tarnystei ir pagarsėjo ne tik kaip geras sielovadininkas, bet ir statybų organizatorius. 1909 metais patekęs į carinės valdžios nemalonę už tai, kad pakrikštijo sergantį motinos katalikės ir stačiatikio tėvo vaiką, bausmę atliko Domininkonų vienuolyne Peterburge prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Po bausmės atlikimo 1911 metais paskirtas jos vikaru, o 1914 metais Švč. Jėzaus Širdies parapijos, kuriai priklausė apie 8 tūkstančiai įvairių tautybių katalikų, klebonu, intensyviai rinko aukas naujos bažnyčios statybai Mogiliovo vyskupijos bažnyčiose.

Vyskupas Teofilius Matulionis laiko šv. Mišias Kretingos lurde 1934 m. gegužės mėn.

Mogiliovo vyskupiją su rezidencija Sankt-Peterburge 1783 m. įsteigė popiežius Pijus VI Rusijos imperijoje gyvenančių katalikų dvasiniams poreikiams tenkinti. Nors lėšų rinkimas ir bažnyčios statybos Europoje vykstant Pirmajam pasauliniam karui vyko sunkiai, tačiau 1917 m. naujos bažnyčios statyba buvo baigta, bet ja tikintiesiems džiaugtis teko neilgai. Po 1917 metais bolševikų įvykdyto valstybės perversmo prasidėjo katalikų bažnyčios kunigų ir tikinčiųjų persekiojimai bei suvaržymai, rekvizuojamas bažnyčių turtas, o jos pačios uždaromos. Persekiojimui pasipriešinę dvasininkai, tarp jų ir T. Matulionis, 1923 metų kovo mėnesį Maskvoje įvykusiame bolševikiniame teisme buvo nuteisti kalėti, o arkivyskupui Janui Ciepliakui ir prelatui K. Budkevičiui buvo paskirtos mirties bausmės. 1923 metų balandžio 1 dieną prelatas K. Budkevičius Maskvos Lubiankos kalėjime buvo sušaudytas, kai arkivyskupo I. Ciepliako pasigailėta, 1924 m. pabaigoje ištremiant jį iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją. T. Matulionis nuteistas kalėti 3 metams, 1925 m. buvo amnestuotas ir sugrįžo į savo parapiją Leningrade. Čia įtakos turėjo ir tikinčiųjų laiškai sovietinės valdžios įstaigoms apie darbininkišką kunigo kilmę, į ką dar tuo metu bolševikai atsižvelgdavo. Nepaisant bolševikinės valdžios persekiojimo, kratų ir arešto, jis ir kiti katalikų kunigai-misionieriai negrįžo į Lietuvą, o liko su savo parapijiečiais toliau vykdyti jiems paskirtą pastoracinę misiją, kuri to meto bolševikinėje Rusijoje priminė ankstyvosios krikščionybės laikų pirmųjų katalikų persekiojimo dvasią. Nepaisant to, tikslai mokyti ir skelbti Evangeliją buvo vykdomi. Daugėjant dvasininkų areštų, Vatikano vadovybė nusprendė parinkti ir slapta konsekruoti 5 ištikimus, tvirtos laikysenos kunigus vyskupais. Vienu iš jų 1929 m. vasario 9 d. vyskupas Antanas Maleckis konsekravo T. Matulionį, kurį paskyrė Leningrado vyskupijos vyskupu-augziliaru (padėjėju). Beveik 9 mėnesius slapta ėjęs vyskupo pareigas T. Matulionis buvo areštuotas ir po ilgų naktinių tardymų 1930 m. pabaigoje ištremtas į Rusijos šiaurę, Baltosios jūros Solovkų salose sename stačiatikių vienuolyne įkurtą ypatingos paskirties priverčiamųjų darbų lagerį, garsėjusį sunkiomis kalinimo sąlygomis. Čia kalėję 32 katalikų kunigai, nors ir išsekinti sunkaus darbo bei gyvenimo lageryje, toliau tęsė pastoracinę veiklą, slapta laikė šv. Mišias, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Iš kalėjusių klierikų į kunigus slapčia buvo įšventinti 2 katalikų bei 1 graikų apeigų katalikų-unitų kunigas. Tų įvykių liudininkų atsiminimuose vysk. T. Matulionis iškyla kaip žmogus, skelbęs Evangeliją ir išganymo viltį net ir kalinimo bei tremties vietose, kur tikėjimas Dievu bei jam paskirta misija ir sunkiausiose sąlygose teikė stiprybės bei ramybės.

Sėdi (iš kairės): kun. Vytautas Paškevičius, vyskupas Teofilius Matulionis, generalvikaras kun. Vincentas Ilginis; stovi kunigai: Jonas Deinis, Kazimieras Juršanas, Jonas Ladyga, Augustinas Pronckietis, Mykolas Bugenis, Jonas Paulavičius, Ladislovas Čiegis.

Apsikeitimas politiniais kaliniais tarp Lietuvos ir Rusijos XX a. III–IV dešimtmetyje vyko ne kartą. Šiandien žinoma, kad 1933 metais įvykusį apsikeitimą politiniais kaliniais, kai 24 Lietuvos kalėjimuose kalėję komunistai, tarp jų ir būsimasis ilgametis sovietinės Lietuvos komunistų partijos lyderis Antanas Sniečkus, buvo iškeisti į 18 Rusijos kalėjimuose kalėjusių lietuvių, tarp jų ir 10 kunigų, slaptais diplomatiniais kanalais inicijavo Vatikanas. Per Latviją traukinio vagonuose grįžtantys išlaisvintieji iškilmingai buvo sutikti pasienio Indrės stotyje, kur, atvykus sovietiniam traukiniui, iš jo vagono išlipo sulysę, suvargę, apiplyšę kunigai. Visi nustebo, kai į stotį atvykęs latvių vyskupas I. Rancansas kunigą T. Matulionį pasveikino kaip vyskupą, ant jo galvos uždėdamas vyskupo ženklą – violetinę pijusę, nedidelę apvalią iš 4 dalių susiūtą kepuraitę. Po džiaugsmingo iškilmingo sutikimo Kaune ir padėkos vizito pas prezidentą Antaną Smetoną vyskupas T. Matulionis lankė Lietuvos vienuolynus, parapijas, visur buvo sutinkamas iškilmingai kaip garbingas svečias. 1934 m. kovo 23 d. nuvykus į Romą pas popiežių Pijų XI, jis, išreikšdamas savo pagarbą vyskupui-kankiniui, prieš jį priklaupė ant kelių ir paprašė jį pirmą palaiminti, tik po to pats palaimino vyskupą. 1934 m. balandžio 3 d. popiežius priėmė iš Lietuvos atvykusią 78 maldininkų grupę ir ją palaiminęs akcentavo, kad vyskupas Teofilius yra žydinčio tikėjimo žmogus ir jo drąsus išpažinėjas, tapęs kankiniu. Grįžęs iš Vatikano T. Matulionis toliau lankė Lietuvos parapijas ir 1934 metų gegužės 4-osios pavakarę atvyko į Kretingą, kur prie Pranciškonų vienuolyno jį sutiko vienuoliai, Šv. Antano kolegijos auklėtiniai ir gausybė kretingiškių. Visi norėjo savo akimis pamatyti vyskupą, sugrįžtantį iš misijų ir kalėjimų Rusijoje. Pailsėjus po kelionės, išaušo saulėtas gegužės 6-osios sekmadienio rytas, kai katalikai šventė Motinos dieną. Tą dieną Kretingoje į kunigus buvo šventinamas diakonas pranciškonas Alfonsas Marija Macaitis. Visi norintys kartu su vyskupu, kunigais, vienuoliais ir svečiais dalyvauti naujojo kunigo įšventinimo iškilmėse netilpo į seniausią Žemaitijoje išlikusią 1617 metais statytą Kretingos bažnyčią. Per iškilmingas šv. Mišias sakydamas pamokslą kunigas Antanas Dirvelė padėkojo naujojo kunigo motinai tardamas: „Garbė motinai, kuri jį užaugino.“ Vysk. T. Matulionis Kretingoje pasiliko iki gegužės 10 dienos, susitiko su Šv. Antano kolegijos auklėtiniais, būsimaisiais vienuoliais-misionieriais, papasakojo jiems apie savo tarnystę Rusijos katalikams ir jam bei kitiems kunigams tekusius išbandymus, aukojo šv. Mišias prie Kretingos lurdo grotos. O gegužės 10 dieną per šventes vyskupas kartu su kretingiškiais ir svečiais dalyvavo pirmosiose naujojo kunigo A. M. Macaičio aukojamose šv. Mišiose primicijose.

1.Vyskupas Teofilius Matulionis; 2. Pranciškonų primiciantas Alfonsas Marija Macaitis; 3. Primicianto motina Macaitienė; 4. Pranciškonų ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolas Kazimieras Čepulis; 5. Vienuolyno meistras br. Bernardas Šumbarevičius; 6. Grafas Kazimieras Tiškevičius; 7. Notaras Jonas Kentra; 8. Grafas Aleksandras Tiškevičius; 9. Jokūbavo dvarininkas antrasis Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis; 10. Pranciškonų gimnazijos direktorius Vaclovas Šliogeris; 11. Kretingos apskrities valdybos raštininkas Antanas Tiškus; 12. Pranciškonų gimnazijos mokytojas Juoza Tarvydas; 13. Provizorius Stasys Stefanavičius; 14. Troškūnų pranciškonų vienuolyno gvardijonas Napoleonas Butkevičius; 15. Kunigas Petras Ruškys; 16. Pranciškonų gimnazijos kapelionas kunigas Tadas Budraitis; 17. Kretingos vienuolyno gvardijonas ir Šv. Antano kolegijos rektorius Augustinas Dirvelė; 18. Pranciškonų gimnazijos mokytojas Kazys Bauba; 19. Pranciškonas Justinas Vaškys; 20. Šv. Antano kolegijos ekonomas Liudvikas Macianskis; 21. Kretingos vartotojų bendrovės vedėjas savanoris Juozas Pabrėža; 22. Kooperatininkas savanoris Stasys Piktuižis. Kretingos vienuolyno sodas 1934 m. gegužės 10 d.

Po jų vyskupas, primiciantas su motina, vienuoliai, Šv. Antano kolegijos auklėtiniai, svečiai bei garbūs kretingiškiai – iš viso 99 asmenys – žinomo Žemaitijos fotografo Stasio Vaitkevičiaus buvo įamžinti vienuolyno sode. Istorinėje fotografijoje įsiamžinusieji tada nežinojo, kad ir jų, ir Lietuvos ateityje laukia sunkūs likimo išbandymai, panašūs į tekusius vysk. T. Matulioniui. Iš istoriko J. Kanarsko publikuojamoje nuotraukoje identifikuotų žinomų tarpukario kretingiškių ir svečių nemaža dalis patyrė sovietinės ir nacių okupacijos prievartą, tremtis, kalėjimus bei žūtį. Iš jų buvo sovietinės valdžios ištremti ar įkalinti: vysk. T. Matulionis, A. Dirvelė (mirė lageryje), J. Kentra (mirė lageryje), A. Stulginskis, J. Tarvydas, T. Budraitis, S. Piktuižis (mirė Šiaulių kalėjime), K. Čepulis pokario metais iki 1954 m. slapstėsi nuo sovietinių represijų, A. Tiškevičius 1945 m. traukdamasis nuo sovietinės valdžios į Vakarus mirė Vokietijoje. K. Tiškevičius, 1941 m. birželio sukilimo prieš sovietinę valdžią dalyvis, žuvo birželio 24 dieną, jo vairuojamą sovietinį sunkvežimį apšaudžius nacių kariams. K. Bauba 1943 m. kalintas Štuthofo nacistiniame lageryje žuvo užmuštas kito kalinio. A. Tiškus 1941 m. 6 mėnesius kalintas nacių kalėjime Kretingoje. Sovietinės ir nacistinės okupacijos metais Lietuva patyrė didžiulius žmogiškuosius nuostolius ir ši vieno miesto žmonių nuotrauka tai gerai atspindi, kai tokių miestų ir miestelių Lietuvoje buvo šimtai ir tūkstančiai. 1934 m. vysk. T. Matulionis taip pat aplankė JAV lietuvius, grįždamas užsuko į Egiptą, Palestiną, dar kartą aplankė Romą. Nuo 1937 metų jis Kauno benediktinių vienuolyno rektorius. 1938 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos oficiolu, o 1940 m. vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Nacistinei Vokietijai 1941 m. užpuolus SSSR ir frontui slenkant į Rytus, vysk. T. Matulionis išreiškė norą sugrįžti pas Rusijos katalikus, dėl to rašė į Romą šv. Tėvui, nes katalikų kunigų ten beveik neliko. Jei 1917 m. 2 milijonus Rusijos katalikų aptarnavo apie 900 dvasininkų, tai 1935 m. jų liko apie dešimt. Tačiau okupacinei nacių valdžiai „žemesnės rasės“ žmonių dvasiniai reikalai nerūpėjo, tad leidimo vykti į Rusiją vyskupas negavo. 1943 m. jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu. Prisidėjo prie žydų vaikų gelbėjimo savo globojamame benediktinių vienuolyne, Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, Čiobiškio vaikų namuose. Už žydų mergaitės Esteros Elinaitės, vėliau tapusios žinoma pianiste, gelbėjimą 2003 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Artėjant sovietinei armijai 1944 m. laikėsi griežtos nuomonės, kad dvasininkams nedera trauktis į Vakarus, paliekant savo ganomuosius katalikus vienus. „Kur avys, ten ir ganytojai“, – sakė jis. Iš jo globojamos vyskupijos į Vakarus pasitraukė tik 6 kunigai, kai kitose tokių kunigų buvo gerokai daugiau.

Sugrįžus sovietinei valdžiai, vyskupas atkakliai gynė tikinčiųjų teises, protestavo prieš tikėjimo suvaržymus, kunigų areštus, reikalavo leisti dėstyti tikybą mokyklose, dalyvavo ir rėmė pokario pasipriešinimo judėjimą. 1946 m. areštuotas, tardytas ir kalintas saugumo rūmų rūsiuose Vilniuje. 1947 m. rugsėjo mėnesį Maskvoje nuteistas 7 metus kalėti ir kalintas įvairiuose kalėjimuose. 1953 metais, būdamas jau solidaus 80 m. amžiaus ir silpnos sveikatos, apgyvendintas Mordovijoje neįgaliųjų namuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Birštone pas savo artimą bičiulį kleboną Joną Jonį, perėmė vyskupijos valdymą iš kanauninko Juozapo Stankevičiaus. Čia 1957 metais slapta konsekravo vyskupu tvirto tikėjimo kunigą Vincentą Sladkevičių, bet nė vienam iš jų sovietinė valdžia toliau neleido valdyti Kaišiadorių vyskupijos. 1958 m. vysk. T. Matulionis ištremtas į Šeduvą toliau rūpinosi vyskupijos reikalais, kai vysk. V. Sladkevičius buvo ištremtas į atokų Nemunėlio Radviliškio miestelį prie pat Latvijos sienos. 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII vysk. T. Matulionis suteikė arkivyskupo titulą. Deja, tu pačių metų rugpjūčio 20 dieną po jo bute KGB prieš kelias dienas atliktos kratos ir nežinomų vaistų injekcijos arkivyskupas T. Matulionis, eidamas 89 metus, mirė. Savo gyvenimą paskyręs kovai už tikėjimo laisvę, jis šį pasaulį paliko kaip nugalėtojas, nes galinga sovietinė prievartos sistema per 45 metus taip ir nesugebėjo palaužti jo dvasios.

2017 m. gegužės 25 d. per arkivyskupo-kankinio T. Matulionio beatifikacijos šventę prisiminkime ne tik jo nueitą sunkų ir garbingą ištikimo Dievo tarno gyvenimo kelią, bet ir tuos šimtus tūkstančių jo globotų tikinčiųjų lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų, kitų tautybių žmonių, kurie dėl savo tikėjimo ar įsitikinimų taip pat patyrė vargus bei pažeminimus ir kurių ganytojas jis buvo.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas