Tikisi, kad draugystė nuveš ir į „Euroviziją“

Krepšinio aikštelėje susipažinusių Erikos Petrutytės (kairėje) ir Aistės Krušinskaitės draugystė nenutrūko ir tada, kai A. Krušinskaitė patyrė stuburo traumą, pasodinusią ją į neįgaliojo vežimėlį. Merginos ir toliau aktyviai leidžia laiką drauge.

Iš Kretingos kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Erika Petrutytė neabejojo, kad verta dalyvauti socialiniame projekte „Draugystė veža“, kai tai jai pasiūlė jos draugė Aistė Krušinskaitė, po stuburo traumos galinti judėti tik neįgaliojo vežimėlyje. Jei merginų duetas sulauks visuomenės palaikymo – jų laukia kelionė į „Euroviziją“.

Projekte „Draugystė veža“ dalyvauja tokios draugų poros, kurių vienas turi negalią, o kitas – ne. Laimėtojus – penkias draugų poras, kurioms atiteks kelialapis į „Euroviziją“, išrinks visuomenė, už dalyvius balsuodama projekto internetiniame puslapyje.

Šį projektą, kuriuo siekiama sumažinti socialinę atskirtį tarp neįgaliųjų ir sveikųjų, jau antrus metus organizuoja Baltijos ugdymo centras kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. „Kai Aistė pasiūlė dalyvauti – iš karto sutikau. Iš pradžių apie laimėjimą per daug negalvojome, bet dabar, kai laiko balsavimui lieka vis mažiau ir mudvi esame arti ribos – jaučiame didelį azartą“, – neslėpė E. Petrutytė.

Ji pasakojo, kad su A. Krušinskaite susipažino prieš 10 metų – tada, kai ši dar buvo sveika. „Aš žaidžiau Kretingos sporto mokyklos krepšinio komandoje, vėliau išvažiavau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą ir pradėjau žaisti universiteto komandoje. Į ją atėjo ir Aistė, kuri tuo metu dar buvo dvyliktokė. Vėliau ji įstojo į mūsų universitetą ir žaidė mūsų komandoje, vėliau mudvi kartu perėjome į krepšinio komandą Jonavoje, kurioje aš žaidžiu iki šiol“, – pasakojo E. Petrutytė, šiuo metu dirbanti teisininke.

Nors A. Krušinskaitė po patirtos stuburo traumos nebevaldo kojų, tačiau krepšinio aikštelėje užsimezgusi bičiulystė tarp draugių nenutrūko. „Neįgalieji yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Tai, kad jie kažko negali padaryti fiziškai, yra tas pats, kaip mes, sveikieji, negalime paimti aukštai padėto daikto ir mums tuomet reiktų ant ko nors pasilypėti, – kalbėjo E. Petrutytė. – Pastebiu, kad kartais žmonės, pamatę neįgalųjį, nuleidžia akis. Nereikia to daryti, nes nėra ko gėdytis ar ko bijoti. Galima paprastai paklausti, ar reikia pagalbos ir, jei ji bus reikalinga, neįgalusis tikrai tai pasakys.“

E. Petrutytė pastebėjo, kad neįgaliesiems rateliuose judėti ne visada paprasta, nes dažna įstaiga neturi pritaikyto įvažiavimo. Tai yra viena priežasčių, kodėl kaunietė A. Krušinskaitė dažnai laiką leidžia Palangoje, kur patogiau lankyti ir reabilitacijos procedūras. Čia, kurorte, ji taip pat sukūrė savo verslą – kartu su dar viena darbuotoja gamina odinius papuošalus.

A. Krušinskaitė yra aktyvi visuomeninkė – ji entuziastingai dalyvauja įvairiuose projektuose, skirtuose neįgaliųjų atskirčiai mažinti, jai buvo patikėta vesti ir šventinį paraolimpiečių sutiktuvių vakarą. Be to, A. Krušinskaitė lankosi mokyklose, veda motyvacinius seminarus ir lyg to būtų maža – dalyvauja humoro vakaruose, kur, būdama ant scenos, publikai pasakoja pokštus, nevengdama pasijuokti ir iš savo negalios bei likimo draugų.

„Ji taip užburia savo energija kitus, kad būnant su ja pasidaro gėda tingėti ar dėl ko nors dejuoti“, – su šypsena savo draugę apibūdino E. Petrutytė.

• Rašyti komentarą (7)