Vydamas vienatvę, prisijaukino poeziją ir smuiką

Kūlupėnuose gyvenantis 72-jų Bronius Karlikauskas – bendruomenėje žinomas kūrėjas, per vakarones atmintinai rėžiantis Maironį, pats sueiliuojantis sveikinimo žodį ar savais posmais bei smuiko garsais išsakantis tai, kas nugulę ant vienišos jo širdies.

Mėgstąs klasikinę muziką, kūlupėniškis Bronius Karlikauskas ir pats bando griežti liaudies melodijas.

Nemėgsta šablonų – eiliuoja pats

Vyras neslėpė, jog jau 5-erius metus esąs našlys, o vienatvė ir ilgos bemiegės naktys išjudino tai, kas jaunystėje buvo nustumta į užmarštį – gebėjimą kurti.

„Eiliuoti bandžiau senokai, nes niekada nemėgau sveikinimų šablonų – kiekvienam žmogui bet kokia proga pats sueiliuodavau posmą. Jaunystėje, o ir dabar, mėgstu paskaityti poezijos. Kažkada Maironį beveik visą atmintinai mokėjau, – šio tautos dainiaus kūryba mane labai žavėjo, ji tokia didinga ir kartu lyriška“, – kalbėjo kūlupėniškis.

Šiandieną, jis sakė, mėgstąs eiliuotai pasvajoti, padėkoti gyvenimui bei likimui, prisiminti brangius žmones ir patirtus jausmus. Dėl to jo eilių lyrinis herojus dažniausiai ir esąs jis pats ir jo įveiktas vingiuotas amžiaus kelias.

„Aš nesu joks talentas ir dėl to nesuku galvos, – tiesiog atsibundu paryčiais, o eilės savaime plaukia galvoje. Atsikeliu ir išsyk užrašau jas“, – tvirtino B. Karlikauskas.

Jis sakė nuo jaunumės pasižymėjęs gera atmintimi: kai vieneriais metais vyresnė sesuo lankė pirmąja klasę, prisėdęs šalia mokėsi ir jis. Todėl kitąmet iškart buvo pervestas į antrąją klasę.

Kilęs iš Kelmės rajono, po kariuomenės atvykęs į Kūlupėnus dirbti mechanizatoriumi, čia sukūręs šeimą ir pasilikęs jau kone pusę amžiaus.

Griežti išmoko savarankiškai

Vienatvės valandomis Bronius iš dėklo traukia ir smuiką, kurį nusipirko prieš dvejus metus.

“Čirpinti smuiką išmokau savarankiškai. Atsimenu, į Kražius atvyko muzikos mokytojas ir rinko mokinių chorą, – į jį patekau ir aš. Po to pasiūlė instrumentą, išmokau natas. O kai įstojau mokytis į Smalininkų žemės ūkio technikumą, bendrabutyje kurso draugams nervus gerokai pagadindavau“, – smuiko pradžiamokslį prisiminė kūlupėniškis.

Be natų išmoko griežti paprastas liaudiškas melodijas, kurias dabar ir atgaminąs iš atminties.

Tačiau vyro širdis visgi labiau linksta prie klasikos – jis gerai žino Mocarto, Bramso, Haidno kūrinius, ir pasiilgsta profesionalaus jų atlikimo. Todėl dažnai nuvyksta pasiklausyti orkestro muzikos į Klaipėdos ar naujai atidarytą Palangos koncertų sales.

B. Karlikauskas tikino, jog tai, kas artima jo sielai, jo kūrybinės prigimties impulsus paskatino kolegos iš Trečiojo amžiaus universiteto, kurį sykiu lankė: „Vieną antrą sykį paskaičiau savo sveikinimus, senjorai ir susidomėjo. Pačirpinau smuiką,ir klausiau, ar dantys neįskaudo. Taip pamažėl ir išsinėrė manoji prigimtis“, – išjudinta kūrybine energija džiaugėsi pašnekovas.

• Rašyti komentarą (8)