|
|
|
Knygoje – tremtį patyrusiųjų atsiminimai
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) leidžia atsiminimų knygų „Tremties vaikai“ seriją. Tik ką pasirodė trečioji knyga, kurioje yra ir iš Kretingos rajono kilusių tremtinių Stanislovo Giedros ir Petro Neverausko istorijos.
S. Giedros gimtinė Darbėnų valsčiuje Peldžių kaime, šeima turėjo 28 ha dirbamos žemės, 6 ha miško, gražų namą, klėtį, tvartą, daržinę šienui ir kitiems pašarams, dirbtuves, arklidę, o Neverauskai gyveno Tūbausių kaime, Kretingos valsčiuje. Pasak knygos autoriaus rašytojo Stanislovo Abromavičius, pokariu į tolimas Sibiro šiaurės, Vidurinės Azijos platybes buvo išvežta beveik trys šimtai tūkstančių žmonių, penktadalis jų – maži vaikai. Ilga kelionė gyvuliniais vagonais, šaltis, alkis, netektys lydėjo juos visus tremties metus. Ketvirtadalis jų baisių sąlygų neišlaikė ir mirė. Mirusiųjų vagonuose kūnai buvo išmėtyti pakelėse, palaidoti šiaurėje amžino įšalo žemėje... „Tai – ne paskutinė šio serijos knyga. Laukiame žinių iš tų, kurie norėtų papasakoti savo ir šeimos ar giminės istorijas ketvirtajai „Tremties vaikų“ knygai. Norintys pasidalinti prisiminimais, turėtų kreiptis į LPKTS rajonų skyrius, – kalbėjo S. Abromavičius. – Turime sumanymą skaudžių istorijų knygą išleisti ir anglų kalba. Pasaulio valstybes pasiekia priešiška agitacija apie neva humanišką padėtį tremiant žmones pokariu, puikią medicininę pagalbą kelionėje, padorų maitinimą ir net išmokėtus pusšešto rublio dienpinigius. Taip melas ir keliauja po Europą, tad LPKTS knyga, platinama užsienyje, daugeliui atvers akis apie bandomas nuslėpti okupantų piktadarystes.“ Knygos autorius prisipažino, jog nėra tremtinys, jog šeimoje ar giminėje nebuvo partizanų: „Tačiau šis istorijos tarpsnis mane labai jaudina. Trečiosios „Tremties vaikų“ knygos herojai yra iš dabartinių trisdešimties Lietuvos rajonų. Pokalbiai su buvusias mažaisiais tremtiniais, dabar jau solidaus amžiaus žmonėmis, man skaudūs, tačiau išgyvenimus atperka darbo rezultatas – parašytos knygos.“ Stanislovas Abromavičius, rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, gimęs 1944 metais. Šiuo metu gyvena Kaune. Parašęs ir išleidęs pusšimtį knygų ir knygelių, pusė jų – vaikams: poezijos, prozos, esė. Jono Aisčio premijos laureatas (poezijos nominacija), gavęs ir A. Matučio vaikų literatūros premiją. Dar Sąjūdžio laikais pradėjo rinkti medžiagą apie savo krašto partizanus (Didžiosios Kovos apygarda). Išleidęs šia tema septynias knygas. 2009 metais, ruošiantis Kaune statyti paminklą Partizanų motinoms, LPKTS pirmininko A. Lukšos buvo paprašytas parengti knygą apie motinas, paaukojusias ant Nepriklausomybės kovų laužo po kelis savo vaikus. Po metų pasirodė knyga „Partizanų Motinos“. Tęsiant darbą, su LPKTS sumanyta leisti knygų ciklą apie tremties vaikus. Jų turėtų būti penkios.
,,P. n.“ informacija---
IŠTRAUKA IŠ KNYGOS „TREMTIES VAIKAI“(S. Giedros atsiminimai)
Žiūriu į tėvo vestuvių nuotrauką, darytą 1930 metų vasario 16 dieną, stengiuosi prisiminti matytus veidus. Seneliai iš tėvo pusės Feliksas ir Elena (Liebaitė) Giedros, trys jų sūnūs: Nikodemas, Tadas, Antanas. Mamos tėvai Jonas ir Ona (Bertašiūtė) Stasiai, jų vaikai: Jonas, Juozapas, Justinas, Veronika, Bronė... 1948 metų gegužės 22 rytą mūsų ištremti atvyko kareiviai ir stribai, lydimi partinių darbuotojų. Tą dieną turėjome paminėti sesers Elytės penkioliktąjį gimtadienį… Pasiruošti ilgai kelionei leido pusę valandos. Krovėme į maišus drabužius, duoną, miltus, lašinius, dešras. Iš pradžių tremiamuosius sugrūdo į kaimo mokyklos pastatą. Iš čia nepastebėtoms pavyko pabėgti vyresniosioms seserims – septynioliktus einančiai Birutei ir šešiolikmetei Onutei. Sodyboje liko nevaikščiojanti močiutė Ona Giedrienė, ji greitai mirė. Seserys slapstėsi, glaudėsi net pas partizanus, kurie mūsų šeimai buvo pažįstami. Gal po metų joms pavyko prisiregistruoti ir apsigyventi mūsų namuose, kurie buvo išvogti, išneštas turtas ir derlius, išvesti gyvuliai. Mus, tris vaikus su tėvais, nuvežė į Kretingos geležinkelio stotį, o jau vakare išriedėjome į šiaurę. Vagone buvo apie penkiasdešimt žmonių. Tarp mūsų buvo Valė Gedrimienė su kelių mėnesių amžiaus kūdikiu. Jis klykė, smarkiai viduriavo, motina neturėjo, kuo jį maitinti, tik girdė pasaldintu vandeniu. Durys ir langai užkalti, tamsu, tvanku, neturėjome vandens. Nutolus nuo Lietuvos, kareiviai nuo langelių nuplėšė užkaltas lentas, sustojimuose atidarydavo duris ir varė po vagonais atlikti gamtinių reikalų. Kartą sustojus mačiau, kaip iš gretimo vagono iškėlė vyriškio kūną ir paguldė šalia bėgių. Traukinys nuvažiavo tolyn. Man tada buvo aštuoneri. Atvažiavus į Novosibirską, nuvedė į pirtį. Paskubomis apsiplovėme drungnu vandeniu ir vėl buvome suvaryti į vagonus. Keliavome toliau… Po kelių parų pasiekėme Irkutską. Ešeloną nuvarė į atokesnę vietą miesto pakraštyje, išlaipino, o daiktus susikrovėme prie bėgių. Buvo vėlus vakaras, ėmė lynoti. Po kurio laiko senolius ir vaikus nuvedė į tuščias kareivines… Tą naktį mirė senutė Serapinienė. Savieji suvyniojo į baltą paklodę, o iš ryto kareiviai kūną kažkur išnešė. Vos išaušus, privažiavo daug sunkvežimių, atvykėliai rinkosi tremtinius tarsi turguje. Neįsivaizduojamai blogais keliais visą dieną tą šimtą kilometrų vežė į Bolšaja Rečka gyvenvietę. Ten baigėsi varginanti trijų savaičių kelionė į pasaulio kraštą. Atsivežtus daiktus susikrovėme buvusioje valgykloje. Čia buvo paruošti narai. Paliko senus, sergančius, vaikus, o kitus, kas tik galėjo dirbti, išvežė į taigą už 32 kilometrų statyti tremtiniams barakų.
Gyvenvietė buvo prie Angaros upės. Kitame jos krante matėsi geležinkelio bėgiai, kuriais vagonuose, pridengtuose brezentu, be perstojo keliavo karinė technika. Sklido kalbos, kad toje vietoje yra karinė gamykla, todėl ten patekti tremtiniams buvo griežtai draudžiama. Nusikaltusius teisė ir įkalindavo lageriuose. Mūsų gyvenvietėje buvo miško pramonės ūkis, kuris vadinosi „Bolšorečkyj lespromchoz“. Vandenį buitinėms reikmėms sėmėme iš upės, valgį gaminome primityvioje virtuvėlėje lauke. Dar turėjome iš Lietuvos atsivežtų maisto produktų. Kadangi maisto kortelių mums nedavė, nes neužsidirbome, tai vietos parduotuvėje apsipirkti negalėjome, be to, ir pinigų neturėjome. Kai rudeniop taigoje mūsiškiai pasistatė barakus, mus sukrovė į prie traktoriaus prikabintą „volokušką“ ir su daiktais nutempė ten. Kiekvienas barakas buvo padalintas į dalis, kiekvienoje jų įkurdino po 4–5 šeimas. Atsitvėrėme po kampą drobulėmis ir paklodėmis. Vienoje pusėje gyveno Bertašius su dukrele Onute, o kitoje – Šiaučiulių šeima: vyras su žmona bei vaikais Algiu ir Aldute. Toliau nuo mūsų – Jakštoniai: senutė moterėlė su jau suaugusiu sūnumi Povilu. Iš lentų susikalėme gultus, mažytę spintelę, taburetę. Daugiau niekas netilpo. Bendroje dalyje liko „buržuika“, pagaminta iš metalinės statinės, ant kurios mes, vaikai, gamindavomės valgį. Dažniausiai sojų pupelių blynelius. Jų vienintelių radome parduotuvėje. Laikytos kažkokiuose sandėliuose, matyt, daug metų, nes niekada neišvirdavo. Žiemą krosnelė būdavo kūrenama visą parą. Kadangi statiniai buvo iš šlapių rąstų ir samanų, tai viduje gausiai veisėsi blakės bei tarakonai. Jie neduodavo miegoti, kandžiojosi iki kraujo. Rytais nuo jų kankinimų išgelbėdavo raišo mongolo daužomas geležinkelio bėgio gabalas: kelkitės į darbą! Nuo blakių neapsaugojo nei vanduo, nei žibalas, visi vaikai vaikščiojome sukandžioti, spuoguoti. Tarakonai buvo labai landūs, tai dažnai jų rasdavome sriuboje. Išmesdavome iš dubenėlio skenduolį ir vėl valgydavome. Kai pasibaigė mūsų atsivežtas maistas, prasidėjo sunkus metas, nes parduotuvėje nusipirkti nieko nebuvo. Vietinė kepykla norminę duoną kepė iš suplėkusių miltų ir priedų ant mašininės alyvos. Bet ir ta buvo skaudžiai normuojama. Sesuo Elytė ir brolis Jonas į kirtavietę išeidavo šeštą valandą ryto, nes iki ten ir atgal tekdavo eiti po 12 kilometrų. Vatinės kelnės, veltiniai su iš automobilio padangos išpjautais padais, kad ilgiau laikytų, šimtasiūlės, ausinė kepurė ir brezentinės pirštinės...
„P. n.“ informacija
|
|
