Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Jei galėčiau, būčiau vien poetė“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2006-10-13

Spalio 15-ąją penkiasdešimtąjį savo jubiliejų švęsianti Marijono Daujoto vidurinės mokyklos pedagogė Marija Bučkienė prisipažino, jog eiles ji rašiusi nuo vaikystės. Tik į viešumą jas „iškėlė“ prie? dešimtmetį. Šį rugsėjį M.Bučkienės talentas buvo įvertintas Lietuvos kūrėjų mastu, ir kretingiškė priimta į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą.

Penkiasdešimtąjį jubiliejų švenčianti kretingiškė, Kaimo rašytojų sąjungos narė Marija Bučkienė tvirtino, jog didžiausia dovana jai šia proga – tai išspausdintos eilės. Jos, tikisi kūrėja, bus suprantamos ir artimos „Smilčių“ skaitytojams.

„Dirbdama mokykloje, į redakciją pradėjau nešti vaikų kūrinius. Tuomet įsidrąsinau parodyti ir savus eilėraščius. Nedrąsa yra mano charakterio savybė. Niekada nemėgau būti dėmesio centre, garsiau už kitus rėkti ar lipti kažkam ant sprando“, - atviravo M.Bučkienė.

Įstojimas į Kaimo rašytojų sąjungą, pasak pašnekovės, tai - ir kūrybos pripažinimas, ir įpareigojimas kurti dar geriau bei savikritiškiau žvelgti į savo eilėraščius. „Prasiplėtė bendraminčių ratas: kartu dalyvaujame susitikimuose, mokymuose, knygų pristatymuose. Mano eilėraščius rekomendavo kolegė. Gavau tarybos įvertinimą ir buvau priimta į rašytojų sąjungą. Neslėpsiu, jaučiu pakylėjimą - norisi kurti ir kurti. Jei turėčiau materialų pagrindą, atsisakyčiau mokytojos darbo, ir būčiau tik poetė“, - prisipažino M.Bučkienė.

Kretingiškė išleido šešias eilėraščių knygeles, kuriose – nuo 30 iki 50 eilėraščių. Rinkiniai išleisti vos po 10 – 15 egzempliorių. Tai, anot kūrėjos, - „giminių knygos“. Knygas išleisti leidykloje yra labai brangu. Tačiau dabar, tapusi Kaimo rašytojų sąjungos nare, M.Bučkienė tvirtino jau įgijusi drąsos ieškoti rėmėjų savo būsimam eilėraščių rinkiniui.

M.Bučkienės eilėse dominuoja gamtos ir žmogaus ryšys. „Visa savo esybe jaučiu, kad žmogus yra tampriai susijęs su gamtos ciklais: pavasarį bunda gamta, ir žmogaus širdy – šiluma, jausmų proveržis; rudenį gamta apmiršta, ir žmogų užplūsta liūdesys, depresija“, - pastebėjo kretingiškė poetė.

Eiles dažniausiai ji kuria vakarais. Būtinas ritualas – užsidegti žvakę. „Tarsi kalbėčiau su kažkuo ir būčiau ne viena, - Marija pasakojo apie tai, kaip gimsta jos eilėraščiai. – Rytą skaitau ir galvoju: ne kažkas, imu ir taisinėju juos po kelis sykius. Būna, kad grįžtu ir prie anksčiau sukurtų eilėraščių: taisau juos tol, kol išsikristalizuoja taip, kaip turi skambėti mintis“.

Į kūrybą moterį pastūmėja ir asmeniniai išgyvenimai bei vaizdiniai. „Pamačiau ligoninėj verkiančią mergaitę. O mane iš vidaus kažkas stumia: eik, imk lapą ir rašyk. O mintis kažkas tarsi savaime dėlioja. Nežinau, gal esu to „kažko“ tarpininkas, - svarstė kūrėja. – Kai perskaitau prieš 3-5- erius metus parašytas savo eiles, aš jų nebepažįstu. Gal tuo metu ir buvau minčių, atsiųstų iš Aukštybių, laidininkas?“

M.Bučkienės žodžiais, nuolat keičiasi jos eilių spalvos ir gilumas. Moteris sakė, jog šiemet jos eilėse – daugiau šviesios spalvos ir optimizmo.

Švęsdama savo brandaus gyvenimo jubiliejų, poetė sako nejaučianti amžiaus slenksčio, o savo kūrybai tampanti vis reiklesnė.“Jeigu reikėtų save apibūdinti, prisipažinčiau, kad esu dvilypė asmenybė: visiems atrodo, kad esu stipri asmenybė – mokytoja, baigusi dvi aukštąsias mokyklas, ir poetė, o man pačiai užeina absoliutaus silpnumo pojūčiai. Kartais jaučiuosi trapi ir labai pažeidžiama“, - apie save atvirai kalbėjo kūrėja.

„Kitos moterys vengia kalbėti, kad jos vaikšto po „ponių laimių“ parduotuves ir grįžta su sėkmingais pirkiniais. O aš prisipažįstu: man tikras relaksas vaikščioti, apžiūrinėti, išsirinkti kokį rūbą. Sužinau, kokios madų tendencijos, labiau išmanau apie firmas, rūbų kokybę. Dar labai patinka vaikštinėti po juvelyrines parduotuves, apžiūrinėti natūralius akmenis. Jei turėčiau pinigų, prie kiekvieno rūbo dėvėčiau natūralių akmenų sages arba vėrinius“, - savo pomėgiais ir svajonėmis pasidalijo M.Bučkienė.

Poetė sakė, jog jai labai norėtųsi, kad kas nors iš žmonių santykių „iššluotų“ susvetimėjimą. „Būdama ligoninėje sutinku žmonių, kurių po kelis mėnesius niekas iš pažįstamų ir bendradarbių neaplanko ir neprisimena nė telefono žinute. Sveikieji nė neįsivaizduoja, kiek ta žinutė yra laukiama ir svarbi“, - atviravo moteris.

Marija sakė, kad didžiausias jos gyvenimo ramstis – duktė Džeralda. „Į ją remiuosi ir ligoj, ir bėdoj. Šiandien suprantu, jei ką gero gyvenime padariau, tai tas gerumas yra mano užauginta duktė“, - santykiais šeimoje pasidžiaugė pašnekovė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas