Gražiausios ūkininkų sodybos vardas - rūdaitiškiams

Rūdaitiškių (Kretingos r.) Mildos ir Juozo Viluckų sodyba pripažinta gražiausia ūkininkų sodyba visoje Klaipėdos apskrityje.

Išpuoselėta gražiausios ūkininkų sodybos Klaipėdos apskrityje aplinka - šeimininkės Mildos Viluckienės kūryba.

M.ir J. Viluckai gražiausių sodybų konkurso laureatais tampa maždaug dešimt metų.

Šiemet lengvai nugalėti ūkininkų pora nesitikėjo. „Gavę žinią, nustebome: juk dabar tiek daug gražių ir tvarkingų sodybų“, - pirmąją reakciją prisiminė M.Viluckienė.

M. ir J. Viluckų grožybių aprėpti žvilgsniu iš vienos vietos – neįmanoma: jos yra užklojusios beveik hektarą kalvotos aplinkos. O kur dar hektaro ploto tvenkinys: žuvingas ir baltas nuo paukščių.

Pati žemė ateina į talką – nelygų jos paviršių gėlių mėgėja sumaniai išnaudoja alpinariumams, kitoms kompozicijoms.

Dirba ir džiaugiasi

„Neįsivaizduoju sodybos be gėlėtos aplinkos. Kaime gyvenusios mano motinos namus visada supo gėlės, akmenys buvo baltai nudažyti. Dabar ji gyvena su mumis, savo mėgstamus jurginus prižiūri“, - kalbėjo M.Viluckienė.

Dar prieš 12 metų Rūdaičiuose buvo tik ant pliko kalno M. ir J. Viluckų pasistatytas namas.

Pirmuoju grožio oazės augalu tapo iš Kartenos, kur anksčiau gyveno, atsivežtas jazminas. Paskui vienas po kito sužaliavo 70 buksmedžių.

Vos dvejus metus pragyvenę naujakuriai skynė laurus gražiausių sodybų konkurse. „Tada sodyba buvo gal daugiau tvarkinga negu graži - dabar į tvarką žiūriu ne taip griežtai“, - vertina save Milda.

Tarp jos ir gamtos užsimezgė tikra draugystė.

Anksčiau savaime pasisėjusias petunijas, laibenius, levažandžius raudavo lauk. „Težydi. Juk gyvas augalas – kaip neleisi gyventi, - stebisi. - Net kiaulpienė į „zlastį“ varo tik pavasarį, o rudenį - visai nieko.“

Triūsdama kiekviename gėlyne, kiekvienoje kertėje pasidžiaugia, atgaivina sielą. „Gražiausia būna pavasarį, kai sužydi svogūninės gėlės ir vejos - baltai, rausvai, violetiniai. Vasarį atidengiau eglišakes – ogi rakteliai pražydę. Ir olandiški vilkdalgiai, žiūriu, šalia geltonuoja, čia pat – ankstyvieji krokai, violetiniai, stambiažiedžiai skleidžiasi“, - džiaugdamasi pasakoja Milda.

Svogūninių gėlių – tulpių, narcizų, krokų - prisodinusi visuose gėlynuose. Sakė iškart po Kalėdų, vos dienoms pradėjus ilgėti, bėga žiūrėti, kur daigai kalasi. Tada gerai jaučiasi. Po Joninių apima depresija, nes ima trumpėti dienos. O praėjusią žiemą gyveno tarsi euforijoje, nes po langais žaliavo sniego neužklota pieva.

Mildos kompozicijose sugyvena viskas, ką ji mėgsta: gėlės, akmenys ir medžiai. Jai nepatinka kampuotos, griežtos formos. Sako, kad tokios labiau tinka prie administracijos pastatų. Jos kūriniai – apvalių formų, gėlynai – tekantys, prie ko nors prisišlieję, visaip išlankstyti. Pavasarį iš snieguolių, krokų ir svyrančių našlaičių bandė imituoti upę. Ypač gražiai ji atrodė vakarais, kai gėlynuose uždegdavo žibintus.

Daigų parsiveža iš Kauno. Kiekvieną pavasarį ten į parodą „Ką pasėsi“ važiuoja.

Tačiau didesnędalį gėlių užaugina pati iš sėklų.

Kiek turi gėlių rūšių, niekada neskaičiuoja, tačiau apie praktinę pusę pagalvoja. Kartą sumanė vilkdalgiais užmaskuoti kanalizacijos šulinį ir nebegalėjo sustoti: atsirado salvijos, „įsiprašė“ kitos gėlės – taip atsirado bene dešimtas gėlynas.

Akmenys pagal savo formą turi vardus. „Štai, žiūrėkite, - Dramblys, o čia - Kaukolė, ten - Batas, o ten - Nėščia moteris“, - vardijo rodydama vis naują alėją.

Sodybos šeimininkei būna gaila gėlių, kai vėjai į jas įsisuka. „Kartais per penkias minutes augalą suskabo į gabalus, - sako. – Parypauju, ir viskas. Esame priklausomi nuo gamtos. Anksčiau jos taip nejausdavau.“

Rudenį ir žiemą, kai „pareina į trobą“, Milda kuria eiles.

Gėlės ir technika „sutaria“

M. ir J. Viluckai turi 70 ha nuosavos, o iš viso 300 ha dirbamos žemės, daug technikos: kombainas, 3 traktoriai, sunkvežimis, keletas kitokių mašinų, 6 priekabos.

M.Viluckienė neslepia, kad išlaikyti tvarkingą ūkinę dalį ir derinti ją su gėlynais – sunku: nuolat vyksta judėjimas. „Įvažiavo anądien kombainas į bordiūrus, bet ar dėl to turiu tą kombainą parduoti? Susitaikau. Su darbininku Jonu sutvarkėme, ir tuoj, po liūties, visas mūsų triūsas į pakalnę „išvažiavo“, - pristato kasdienybę moteris. Ir priduria, kad tai yra gyvenimas.

Anot M.Viluckienės, derlius šiemet užaugo labai gausus, tačiau nekokybiškas.

Tarkim, miežiai, pradėjus juos imti, jau byrėjo.

J.Vilucko darbymetis dabar – arimai ir žiemkenčių sėja. „Gerą plūgą turim, 80 tūkst. Lt kainavo. Kad matytumėte, kaip lygiai žemė gula, - pastebi moteris. Ir barasi ant gamtos. - Technika - nauja ir galinga, būtų galima dirbti, tačiau - arba sausa, arba lietus. O žiema – be sniego. Pavasarį plikšalos.“

„Juozui - ūkis, man - gėlės. Tik pietus dar išverdu ir paguodžiu jį, - teigia sodybos šeimininkė. – Bet jis – optimistas. Vis sako: „Viskas yra gerai“ arba: „Ne man vienam taip.“

Šulinys su svirtimi, akmenys, lauko baldai, sūpuoklės, išraiškingi sausuoliai iš miško ir daugelis idėjų – Juozo nuopelnas. „Prie gėlių jis rankų nekiša, kompozicijos, dermių paieškos – mano“, - tikina Milda, prisipažindama, kad tik vieną kompoziciją nusižiūrėjo iš meksikiečių serialo.

„Vyro aš savo darbais „negruziju“, esu mėginusi. Pagalvojau, gal esu neteisi. Kad gulėtų ir nieko nepadėtų – kitas reikalas, bet juk įkritęs į juodą darbą“, - aiškina Milda.

Ar kuris nors iš 4 jų vaikų pratęs tradiciją gražinti ūkininko sodybą, moteris sakė nežinanti.

Rugsėjo 27 dieną M. ir J.Viluckai vyks į Uteną, kur bus apdovanoti atminimo lentomis ir susitiks su gražiausių sodybų šeimininkais iš visos Lietuvos.

• Rašyti komentarą (2)