Gėlių ir akmens viliotinis

Salantuose (Kretingos raj.) gyvenantiems Danutei ir Gerandui Vaniuchinams savo sodyboje neužtenka šalia akmens pasodinti gėlę ar prie gėlės paguldyti akmenį. Pagrindiniai puošybos komponentai – gėlės ir akmenys – nuolat keliauja, susitinka ir išsiskiria.

Danutė Vaniuchina daug skaito, daug ką įdomaus randa internete, tačiau nekopijuoja: nori įgyvendinti savo idėjas. „Dabar mano širdis sako, kad reikia brukio“, - kalbėjo ji.

Šitaip atsirado akmenų ir petunijų žiedais apjuostas Saturnas, ricinmedžių alėja ir brukiu vadinamas akmenimis grįstas takas, slėpinių arka ir kitos kompozicijos.

D. ir G.Vaniuchinai išsiskiria savitu požiūriu į aplinkos puošybą sodyboje - nėra iš žurnalų ar interneto nukopijuotų alpinariumų, kompozicijų ar jų fragmentų.

Idėjos, dažniausiai – naktį, gimsta Danutės galvoje. Rytą, žiūrėk, jau duoda vyrui užduotį – suvirinti atramą ar perkelti akmenį. O žiemą gimsta solidesni užmojai, kurie įgyvendinami vasarą.

Kompozicijomis užsiima pati. „Šauna mintis, ir lakinu vazoną ar stovą ten, kur labiau derės“, - kalba Danutė. Anot jos, tai – nepaliaujamas procesas: pabaigos - nematyti.

„Dėl savęs, dėl šeimos darau. Nemėgstu gandrų, varlių, diedukų, malūnėlių. Kurti grožį man yra gera. Ir hobis, ir gyvenimo prasmė, ir visas gyvenimas. Vien dėl to verta gyventi“, - paaiškino Danutė.

„Motinos sesuo nuo jaunystės su gėlėmis – turguje jas pardavinėja. Gal genus „pagavusi“ esu“, - svarsto gėlių mylėtoja, kuriai nuo vaikystės patiko žydinčios pievos. Ji pati sėja gėles ir užsiaugina daigų. Širdis linksta į lietuviškas gėles.

Štai šovė mintis sukryžminti du jurginų kelmus: dabar iš vieno koto išaugo trejopi, vienas už kitą gražesni žiedai, ir nežinia, kokių staigmenų pateiks kiti pumpurai.

O G.Vaniuchinas anksčiau darė paminklus. Taip ir likęs ryšys su akmenimis.

„Jei aš noriu pastatyti akmenį stačiai, jis man neleidžia: sako, kad akmuo turi gulėti natūraliai, išsaugoti gamtos grožį“, - aiškina Danutė.

Kažkada, iš Salantų centro į Jucio gatvę atsikėlę, sutuoktiniai čia rado pievas ir „notrynas“.

Pasisėjo ir augino daržoves. Duodavo jų ir giminėms, tačiau vis tiek likdavo. Pradėjo Danutei atrodyti, kad rankų iš daržų nebeištraukia.

Vyras pasiūlė užsėti žolę. Tada ir atsirado Danutės gėlynai.

Dekoratyvinius akmenis pirko iš kaimo žmonių. Seniau po 50-60 litų už akmenį mokėjo. Danutė sako, kad dabar be 200 litų gero akmens nenusipirksi.

Atskira erdvė kūrybai - stovai. Pernai tokius sumąstė specialiai surfinijoms. Šiemet pasirodė, kad tuose stovuose dailiau atrodo našlaitės.

Gerandas sukonstravo dviratį, kuriuo „važinėjasi“ lobelijos.

Sodybos priekyje puikuojasi ryškiai raudoni tekiniai, tačiau vazonų Danutė prie jų nekabins: Gerandas darys senovinę patranką Lietuvos vardo tūkstantmečio proga.

Dabar iš žmonos gavo užsakymą suvirinti atramas gėlių piramidei.

Pats gražumas Danutei būna gegužį, per jos gimtadienį. „Būdavo, nenoriu eit gulti – taip yra gražu“, - šneka su ašaromis akyse.

Paskui skuba žydėti hortenzijos, vegėlos, jazminai, kiti krūmai ir irisai.

Danutė prisipažino, kad ji, nuo ryto iki vakaro šioje grožio karalystėje sukdamasi, jaučiasi laiminga.

Neslepia, kad būna ir sunku. „Viename kampe raviu, kitame gale sodinu, trečiame laistau, ketvirtame - vėl laikas ravėti. Pietus išverdu ir vėl – prie žemės“, - sako.

Gaila jai tik vieno, – kad užsiimti mėgstamu darbu nepradėjo anksčiau, nes dabar dar reikia rūpintis ir sveikata.

Beveik atsisakė kavos, per dieną išgeria tris litrus organizmą valančios „Puerto“ arbatos. Kiekvieną rytą 15 minučių vaikšto po rasotą žolę ir tiek pat laiko pastovi ant vandeniu nulietų akmenų. „Man tai - į gera: įgyju jėgų visai dienai“, - aiškino Danutė.

Anot jos, kartais įdomių idėjų gimsta ir Gerandui.

Sykį jis parsinešė sraigių ir paleido jas pievelėje, kurią ketino paversti vyšnių sodu. Arklį pasisamdęs, vagas joms padarė, ir pradėjo sraigės daugintis.

„Mums nereikia barometro. Jei mūsų kiemas pilnas sraigių, kitą dieną – lietus“, - aiškino Danutė. Ji neslėpė, kad ant neįprastų augintinių nelabai akį turi, nes kartais joms patinka „promenadai“ darže.

„Netiesa, kad sraigės - lėtos. Sutinku mūsiškes pakely į parduotuvę. Nepatikėtumėte, kiek toli nušliaužusios“, - pasakojo linksmai.

Kartais, padarydama iš sraigių salotų, Danutė savaip joms atkeršija.

Sraigių kelionė iki stalo – ilga. Anot Danutės, pirmiausia jos turi išsivalyti miltuose ir dvi savaites pabūti druskoje. Iš 600 sraigių vienetų gaunama tik 420 g valgyti tinkamos masės, kurią dar 4 valandas tenka virti.

Kad vienas iš komponentų salotose - sraigės, pasako tik tada, kai jos būna suvalgytos, ir - beveik visada - pagirtos.

Danutei pasakojant, kaip jiedu su vyru erdves aplink savo namus užpildo grožiu, paaiškėja, kad priemonės, kuriomis jie save išreiškia, atitinka jų charakterį.

„Vyras labai daug skaito ir daug tyli, kartais - kaip akmuo, o aš esu šneki ir jautri. Gal iš tiesų - kaip gėlė. Kai nėra su kuo, pasišneku su pomidorais šiltnamyje, su gėlėmis“, - samprotavo moteris.

„Esu dvynys, o jis - vėžys. Skaičiau, kad tokia santuoka – neįmanomiausia, o kartu esame jau 33 metus“, - sakė Danutė. Anot jos, šeimyniniams santykiams kurti padeda ir gamta.

Salantuose gyvenanti jos dukra Diana taip pat tvarko aplinką, kuria ją iš akmenų ir gėlių. O Sūnus Paulius gyvena Vilniuje.

Pasak Danutės, sodybą su Gerandu užrašys vaikams, tačiau - be teisės ūkį parduoti. „Tegu po šimtmečio vaikams ar vaikaičiams sakys, kad seneliai čia padarė brukį ar patranką“, - atsisveikindama kalbėjo moteris.

• Rašyti komentarą (1)