Didikų Chodkevičių sarkofagai – paskutiniai alavo mohikanai

Į Kretingos katalikų bažnyčios kriptą po restauravimo sugrįžo keturi iš penkių, prieš kelis šimtmečius čia palaidotų, didikų Chodkevičių giminės sarkofagų. Juos atkurti buvo patikėta didelę restauravimo patirtį turinčiam metalo meistrui iš Kėdainių Gintarui Kazlauskui.

Ligi tol jis atkūrė per dešimtį skirtingais amžiais gyvenusių didikų sarkofagų: Radvilų - Kėdainiuose, Oginskių – Veisiejuose, Tiškevičių – Trakų Vokėje.

Į Kretingos bažnyčios kriptą Kristinos Marijos Chodkevičiūtės–Farensbach sarkofagas, su dangčiu sveriantis apie 250 kg, buvo įleistas per angą ties centriniu altoriumi. Jį kriptoje sumontavo pats restauratorius G.Kazlauskas (dešinėje).

Kretingos miesto įkūrėjų - Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių - giminės sarkofagus G.Kazlauskas restauruoja nuo 2001 metų. Sarkofaguose buvo mediniai karstai su mirusiųjų palaikais.

Pirmiausia restauratorius atkūrė trijų vaikų sarkofagus. Dviejuose iš jų buvo J.K.Chodkevičiaus sūnų - Jono Kazimiero (1605 m.), išgyvenusio vos 4 val., ir Jeronimo, kuris mirė būdamas keturiolikos, - karstai. Dar viename sarkofage - vienerių metų Karolio Jurkovskio, gimusio dviejų amžių – 1799-1800 m. – sandūroje, palaikai.

G. Kazlauskui liko restauruoti paskutinįjį – Sofijos Maleckaitės–Chodkevičienės (1567 – 1617) – sarkofagą. „ J.K.Chodkevičius, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmonas, savo žmoną palaidojo ypač iškilmingai ir prabangiai. Sarkofagas buvo itin prašmatnus, gausiai dekoruotas. Todėl jį atkurti - labai sudėtingas darbas“, - kalbėjo G.Kazlauskas. Šiems darbams reikės apie 100 tūkst. Lt. Tačiau lėšų valstybė šiems darbams dar neskyrė.

Sarkofagas – lyg karžygiui

Ketvirtąjį - Kristinos Marijos Chodkevičiūtės – Farensbach (žinoma tik jos mirties data – 1619 m.) – sarkofagą, kaip ir ankstesnius, Kretingos bažnyčios kriptoje sumontavo pats restauratorius.

Šis Kretingos J.K. Chodkevičiaus sesers K.M. Chodkevičiūtės–Farensbach sarkofagas pareikalavo itin kruopštaus darbo, nes buvęs polichromuotas ir daugiaspalvis, puoštas raižytais herbais ir 12 apaštalų figūromis. Daugybė detalių – nunykusios, restauratoriui jas teko atgaminti.

Meistras įsitikinęs, kad K.M.Chodkevičiūtės-Farensbach sarkofagą sukūrė žmogus, gerai išmanantis Antikos meną. „Dažnai sarkofagų autorius – lyg keturgalvis ar penkiagalvis slibinas: viena galva sukuria eskizą, kita – nulipdo ir išlieja skulptūras, trečia sulipdo ir sumontuoja detales. Bet ir visas slibino galvas gali valdyti vienos rankos“, - vaizdžiai kalbėjo restauratorius.

Šis sarkofagas – ir neįprastų dydžių: 2,28 m ilgio ir 90 cm pločio. Jis sveria per 250 kg. „Tai – pats stambiausias iš visų ligi šiol mano atkurtų sarkofagų. Nežinia, kodėl moterį laidojo tokiame galingame sarkofage. Net karžygius guldydavo į mažesnius. Gal jis buvo gamintas kažkam kitam. Tik didiko seserį netikėtai užklupo mirtis“, - samprotavo restauratorius.

Atkurti šį sarkofagą G.Kazlauskas užtruko trejus metus. Atkūrimo darbai kainavo 130 tūkst. Lt.

Dėl stambių gabaritų šį sarkofagą į kriptą teko įleisti pro angą centriniame altoriuje.

Alavą išstūmė kiti metalai

Visi penki Chodkevičių sarkofagai pagaminti iš alavo. Pasak G.Kazlausko, jie yra paskutiniai alavo mohikanai Europoje, nes XVII – XVIII a. Europoje alavas jau nebebuvo madingas. Jį išstūmė auksas, sidabras, ketus.

Per 30 metų metalo darbų restauravimo patirtį turintis G.Kazlauskas įsitikinės, kad žmonijos istorijoje metalas yra pagrindinė fizinė medžiaga, varomoji jėga, vedanti į tobulėjimą. Ginklai, šarvai, indai, mašinos, technikos priemonės liudija apie žmonijos evoliuciją.

„Mes gi, lietuviai, agrarinio krašto gyventojai, turėjome tik medį. Visi amatai sukosi tik apie jį: baldžius, stalius, drožėjas. Pas mus nebuvo metalo, dėl to tauta gerai ir negyveno. Pažiūrėkit, kiek atskirų profesijų „pagimdė“ metalas: liejikas, graveris, tekintojas, šaltkalvis, - kalbėjo G.Kazlauskas. – Geras stalius gali mokėti visus medžio darbus, tačiau nėra nė vieno metalo meistro, išmanančio mano išvardintas metalo apdorojimo sritis“.

Sovietmečiu, sakė 52-jų R.Kazlauskas, jam teko restauruoti Vilniaus universitetą, Šventų Jonų bažnyčią, Arkikatedrą. „Sugebėdavome apgauti ir valdžią. Prisimenu, atkūrėme Arkikatedros varpinės kryžių, bet neleido jo statyti. Mes paslapčia naktį jį įkėlėme į bokštą, ir staiga išmontavome pastolius. Rytą nebėra kaip jį benukelti. Ligi šiol, jau apie 30 metų, truputį pakrypęs tebestovi slaptas mūsų, dar jaunų restauratorių, drąsos ir patriotizmo ženklas“, - teigė meistras.

• Rašyti komentarą (0)