|
|
|
Sunkią dalią palengvina geri kaimynai
Tuzų kaime gyvenantys Ona ir Konstantinas Eitavičiai sako: jei ne geri kaimynai, jiems būtų sunku gyventi. Ir, anot jų, kartais geri kaimynai už giminę supratingesni.
Vakarus leidžia žvakių šviesoje O. ir K. Eitavičių gyvenimas pasikeitė 1998 metų žiemą, kai išėjęs į kiemą vyras paslydo ir pargriuvo. Nors nuo gimimo Konstantinas truputį šlubavo, bet tai jam nesukliudė sukurti šeimą, dirbti fermoje, važinėti motociklu. Konstantinas prisimena, jog tada negailėjo savęs, dirbo dieną naktį. Rūpinosi, kad kiaulių fermoje nepritrūktų pašarų. Tačiau po to lemtingo kritimo kieme Eitavičių gyvenimas gerokai pasikeitė – po šešių operacijų kairė koja liko 20 centimetrų trumpesnė, stipriai nukentėjo ir kairė ranka – su ja žmogus nieko nebegali nuveikti. Dabar K.Eitavičius visą laiką praleidžia gulėdamas lovoje arba sėdėdamas invalido vežimėlyje. Gyvenimą sunkina ir tai, kad dar prieš susižalojant vyrui, Eitavičiams buvo atjungta elektra. Anot Onos, elektra buvo atjungta skaitikliuose atsiradus skylei. Už tai buvo liepta sumokėti kelių tūkstančių litų baudą. Nesumokėjus baudos, jie iki šiol ir gyvena be elektros. - Negaliu žiūrėti televizoriaus, žmona viską skalbia rankomis,- sakė K.Eitavičius, ilgus žiemos vakarus leidžiantis žvakių šviesoje. Kas dedasi pasaulyje, žmogus sužino iš laikraščių, kuriuos gali skaityti tik gerai įdienojus. O. Eitavičienę gyvenimas nelepino ir vaikystėje: nuo dvejų iki septynerių metų augo kūdikių namuose Vilniuje, vėliau - iki aštuoniolikos metų - Kuršėnų vaikų namuose. Pirmą kartą motiną pamatė būdama 11 metų. Už tai, kad motina jos neaugino, Ona Eitavičienė seniai jai atleidusi. Tuo labiau, kai motinos nebėra ir tarp gyvųjų. Moteris prisipažįsta, jog augti tarp svetimų buvo labai sunku: gavusi dvejetą, dažnai likdavo ir be vakarienės. Gal todėl Ona dabar moka džiaugtis ir įvertinti aplinkinių žmonių gerumą.
Gelbsti kaimynai - Nežinau, kaip gyventume, jei ne kaimynai – Aldona ir Saulius Zaleckiai, Rūta ir Petras Brenciai,- sakė pašnekovė. Pasak O. ir K. Eitavičių, nors A. ir S. Zaleckių šeima - daugiavaikė ir savų rūpesčių pakanka, tačiau jie niekada nepraeis pro šalį nepasiteiravę, kaip sekasi, nepaklausę ar nereikia pagalbos – parvežti duonos ar kitų maisto produktų. Pašnekovė labai džiaugėsi ir Zaleckių vaikais. Jie nesibaimina pastumti invalido vežimėlį ar, nuvažiavus prie vandens telkinio, padėti numaudyti neįgalų žmogų. - Manau, jog viskas priklauso nuo auklėjimo,- sakė pašnekovas susijaudinęs iki ašarų. K.Eitavičiui, visą gyvenimą įpratusiam judėti ir dirbti, dabar be galo sunku susitaikyti, kad pats neapsieina be kitų pagalbos. Todėl nuoširdus aplinkinių rūpestis jį labai jaudina.
Pasak K.Eitavičiaus, S.Zaleckis labai daug padėjo, kai reikėjo nustatyti invalidumo grupę. Žmogus nepatingėjo jo nuvežti į Plungę, važiojo jį visur, kur tik reikėjo, gaišdamas laiką. Kiti kaimynai - Rūta ir Petras Brenciai - taip pat stengiasi padėti neįgaliam kaimynui. Ne kartą jie K.Eitavičių vežė pas gydytojus į Salantus, Kretingą. - Nuo vaikystės su Petru bendraujame. Kartu į mokyklą ėjome,- kalbėdamas apie kaimynus ir jų gerą širdį sakė Konstantinas. Jog geri kaimynai padeda O. ir K. Eitavičiams, kaime - ne paslaptis. Tai patvirtino ir Stasys Veitas. Jis sakė, jog važiuojant į Salantus R.ir P. Brenciai užsuka pas Eitavičius pasiklausti, ar nereikia ko parvežti. Rudenį jis atvežęs ir presuotų šiaudų karvėms kreikti. O kai reikia suarti žemę, Eitavičiai visada sulaukia pagalbos iš S.Zaleckio ar P.Brenciaus. S.Veitas gražių žodžių negailėjo ir Zaleckių vaikams, kurie nors ir jauni, bet labai supratingi ir sugebantys užjausi kitus žmones. Tokie vaikai – puikus pavyzdys, ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems. Pagalbos sulaukia ne iš visų O.Eitavičienė sako, jog ne visi tokie supratingi, kaip kaimynai. Paprašius Imbarės seniūnijoje malkų, išgirdo, jog jai nepriklauso. Pati esanti sveika ir galinti dirbti. - Kaip aš galiu išvažiuoti iš namų ir palikti vyrą be priežiūros, jei nuolat aš jam esu reikalinga, - teigė pašnekovė. Moteris sakė niekaip negalinti gauti ir vyrui specialios lovos, kėdės, basono. Tai palengvintų jo kasdienybę. Anot O.Eitavičienės, gerai, kad sūnus nors kiek paremia materialiai. Antraip neaišku, kaip viskam užtektų pinigų. Pašnekovė sakė, jog ir labai taupant, kartais būna sunku sudurti galą su galu. - Aš nieko blogo negaliu pasakyti apie Imbarės seniūną Antaną Turauskį, tačiau kitiems esame reikalingi tik prieš rinkimus, - sakė Ona, kartu su vyru gyvenanti 25 metus.
|
|
