Būti gerais piršliais reikia sugebėjimo ir išmonės

Salantuose gyvenančią Birutę ir Antaną Rozgus aplinkiniai žino kaip vestuvių piršlius. Jiems yra tekę piršliauti beveik trijose dešimtyse vestuvių.

Pasak Birutės Rozgienės, kartais žmonės pageidauja vestuvių ir su senoviniais papročiais.

Piršliams vien iškalbos nepakanka

Pasak Birutės, eidama į vestuves, ji pradeda ruoštis prieš porą savaičių. O piršliams reikalingų įvairiausių daiktų prisideda po šešias dėžes.

Pirmą kartą juos pabūti piršliais paprašė giminaičiai. Tai buvo prieš trisdešimt penkerius metus. Vėliau juos pradėjo kviesti pažįstami.

Apie gerus piršlius žmonės sužino vieni iš kitų.

Anot pašnekovės, svarbiausia, ko reikalaujama iš piršlio, – nebūti taurelės mėgėju ir pačiam per vestuves neprisigerti. Neblaivus piršlys gali taip sugadinti vestuves, kad jauniesiems nebus malonu jas ir prisiminti.

Piršliai turi mokėti ir išraiškingai kalbėti, neieškoti žodžio kišenėje.

B. Rozgienė turi prisirinkusi ir prisirašiusi ne vieną sąsiuvinį įvairiausių piršlio kalbų, sveikinimų, patarimų bei palinkėjimų jauniesiems.

Keičiasi papročiai ir rūbai

Pašnekovė pastebėjo, kad metams bėgant keičiasi ir vestuvių papročiai. Kai kurių dalykų žmonės atsisako. Tačiau pasitaiko, kad jaunieji pageidauja ir senovinių papročių.

Pradėjus moteriai piršliauti, jaunieji dažnai važiuodavo „Žiguli“ arba „Moskvič“ automobiliais ir tik retai - su „Volga“. Dabar važiuoja prabangiais įvairių markių importiniais automobiliais. Automobilių puošimas labai nesiskiria: dažnai, kaip ir anksčiau, puošiama vestuviniais žiedais, lėlėmis, gėlėmis.

Prieš trisdešimt metų jaunosios pamergės dažniausiai rengėsi ilgomis suknelėmis ar sijonais. Paskui buvo trumpų suknelių metas. Dabar į madą grįžo ilgos suknelės. Jos labiau atviros ar su petnešėlėmis. Žiemos metu nuogi pečiai slepiami ir po kailiniais apsiaustėliais. Pabroliai dabar rengiasi vienodais – juodais - kostiumais.

Prieš tris dešimtmečius mažai kas tuokėsi bažnyčioje. Jei jaunieji tai darė, tai - slapta ir kitame rajone. Dabar jaunieji drąsiai žengia prie altoriaus.

Labiausiai vestuvės priklauso nuo to, kiek besituokiantys gali išleisti pinigų. Salantiškių piršlių porai teko piršliauti ir mažose, ir apie 120 žmonių vestuvėse.

Prieš kelis dešimtmečius dažnai vestuvės buvo švenčiamos namuose – mažuose kambariuose. Paskui buvo madinga nuosavų namų kiemuose statyti palapines. Dabar vestuvėms nuomojamos pirtys, tam išnaudojamos ir senelių ar kitų giminaičių sodybos kaimuose.

Birutė ir Antanas Rozgai yra piršliavę beveik trijose dešimtyse vestuvių.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, dažnai vestuvėms skerdžiamos kiaulės. Žmonių netenkina parduotuvėse gaminti vyniotiniai ar kiti mėsos patiekalai.

- Vestuvių stalas labai priklauso nuo šeimininkių, - sakė pašnekovė.

Birutė pastebėjo, kad dabar vestuviniai tortai gaminami pagal užsieninius pavyzdžius. Anksčiau jie buvo paprastesni, su sviestiniu kremu. Atsigerti virdavo kompotą, arbatą. Juodos tikros kavos nebūdavo. Retai kada būdavo ir tirpi kava. Dabar kompotų niekas nebeverda – vartoja parduotuvėse pirktus gėrimus.

Įrengiami ir įvairūs alaus barai.

Skiriasi ir stalų papuošimas – dabar madingos įvairios servetėlės, žvakidės, kitokie ir indai.

Į santuokų rūmus – be vestuvinių žiedų

Anksčiau per vestuves įvairiausiais būdais buvo spėjama, kaip jauniesiems seksis gyventi ateityje, kiek atžalų susilauks. Būdavo ant rąsto padedama lenta, o po lentos galu – lėkštė. Jaunasis, eidamas lenta, sudaužydavo lėkštę. Į kiek dalių ji suduždavo, esą, tiek vaikų pora susilauksianti.

Kartais tarpduryje pakabindavo obuolį, ir jauniesiems reikėdavo kartu jo atsikąsti. Taip buvo spėjama, kaip jiems seksis gyventi kartu.

Jaunųjų reikalaudavo vystyti lėlę, pjauti malkas bei atlikti kitų įvairiausių darbų. O svarbiausia - jaunasis turi sergėti, kad kas nepavogtų nuotakos.

Anot B.Rozgienės, dabar vos ne tradicija yra tapusi per vestuves vykti prie jūros.

- Pasitaikė, kai jaunieji į santuokos rūmus atvyko namuose palikę vestuvinius žiedus. Teko kitiems jauniesiems užleisti eilę tuoktis, o patiems važiuoti žiedų atsivežti, - sakė pašnekovė. Todėl geriau, kai piršliams patikima pasirūpinti pasais ir žiedais, nes jaunieji kartais per vestuves jaučiasi tarsi galvas „pametę“.

Nors ir daug piršliauta, bet, pasak piršlienės, didesnių nuotykių nebūta – nei „kariant“ piršlį, nei išsiperkant užtvėrus kelią jauniesiems.

Piršlys turi pasirūpinti, kad grįžę jaunieji iš santuokos rūmų, rastų neužimtą jų vietą ir nereikėtų jos išsipirkti. Todėl iš anksto po lėkštutėmis turi pakišti atvirukus su užrašais.

Piršliai pasirūpina ir fakelais, kurių liepsna simbolizuoja šeimos židinį.

- Pirmą vestuvių vakarą, gerokai sutemus, su žvakėmis rankose, organizuojame „Giminių valsą“ – taip suvedamos jaunojo ir jaunosios giminės, - apie piršlių darbą vestuvėse pasakojo piršlienė.

Ar deginamas, ar paliekamas prisiminimui rūtų vainikėlis priklauso nuo jaunosios noro.

Kokia buvo jaunųjų pirmoji naktis – ar daug „meilės žvaigždžių“ regėjo, - priklauso nuo piršlienės parūpinto sūrio. Jei sūris - su daug kmynų, tai ir meilės žvaigždžių naktį daug regėta.

Piršlio „korimas“ ar skandinimas taip pat priklauso nuo piršlio išmonės. Piršlys, bijodamas būti „nugalabytas“, slepiasi. Pasak pašnekovės, kartais vyras slėpdamasis apsirengia moterim. Būna, jog svečiai ir nesupranta, kad Antanas – piršlys. Pamergių ir jaunosios pareiga – išgelbėti piršlį. Suklupusios pamergės, su piršlienės dovanotomis nosinaitėmis, braukia liūdesio ašaras. Jaunoji, gerai pasvarsčiusi ir supratusi, jog piršlys jau ir netoks blogas ar melagis, stengiasi jį išgelbėti nuo budelių.

B.Rozgienė, daugiausia piršliaujanti Klaipėdos rajone, Skuode, Rietave sakė, jog eidami į vestuves su vyru piršliauti, kaskart naujų kostiumų ir suknelių nepirko. Ta proga pati gal tik dešimt naujų suknelių įsigijo. Ir tik pora jų - tinkančių vien piršliauti.

Būtina abiejų piršlių atributika – raudonos gėlės. Neapsieinama ir be piršlio juostos, tačiau anksčiau piršlio dėvima skrybėlė dabar nebūtina.

Iš B. ir A. Rozgų vestuvių, kur jie piršliavo, šešios poros - išsiskyrė.

Pasitaiko, kai gatvėje Birutę kas užkalbina iš buvusių vestuvininkų - pamena ją buvus piršliene. Tačiau moteriai prisiminti visus savo vestuvininkus yra gerokai sunkiau.

Likimo keliai suveda ir su buvusiomis nuotakomis.

- Įdomu, jog su viena susitikau vaikų darželyje. Ji atvedė savo vaiką, o aš anūką,- pasakojo Birutė.

Patys tuokėsi be „tikrų“ piršlių

Birutė Rozgienė su vyru Antanu yra baigę tuos pačius mokslus – laivų statybos technologiją buvusiame Klaipėdos politechnikume. Ne vienas jaunuolis, įgijęs šią specialybę, gaudavo paskyrimą į Kamčiatką ar Sachaliną. Gomelis - Baltarusijoje - buvo vienas iš arčiausių paskyrimo vietų. Tačiau nei Birutė, nei Antanas baigę mokslus neišsikraustė į kitą pasaulio kraštą – liko Lietuvoje.

Birutė ir Antanas Rozgai, ne kartą kitiems buvę piršliais, patys „tikrų“ piršlių neturėjo. Juo buvo jau anapilin iškeliavęs kurso vadovas.

- Tuokėmės sausio 24-ąją Klaipėdoje. Į metrikacijos biurą vykome taksi. Pamenu, prieš tai visą naktį siautė pūga, - prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Vestuvės vyko pas Antano giminę Klaipėdos rajone – Kopūstuose. Ir, tik prabėgus 25 metams, Kalnalyje, jie įtvirtino bažnytinę santuoką.

Piršliauti – ne vienintelis pomėgis

B.Rozgienė trisdešimt metų dirbo Salantų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato vedėja. Todėl bendravimas su žmonėmis jai - įprastas dalykas. Šie įgūdžiai jai praverčia ir piršliaujant vestuvėse. Pašnekovė sako, jog ir vyrui Antanui - Kretingos elektros tinklų skyriaus darbuotojui - iškalbos nestinga.

Birutė nebedirba, tačiau laisvo laiko turi mažai, nors keturi vaikai - dvi dukros ir du sūnūs - jau užaugę.

- Ir namuose darbo pakanka. Su anūkais reikia pabūti, - sakė moteris, pridurdama, jog kartais ir vyresniesiems anūkams moksluose reikia pagelbėti. Dabar, anot jos, jaunimas nebespėja visko perskaityti, todėl kartais ji jiems padaro kūrinių santraukas.

Radusi laisvalaikio minutėlę, B.Rozgienė užrašo ir savo vaikystės prisiminimus. Prisiminimai užrašyti taip vaizdingai, jog skaitant tarsi viską matai pats: kaip dieną kolūkyje raunami burokai, o vakare sutemus, pasišviečiant „liktarnomis“, su didžiuliais peiliais nurėžiami jų lapai.

Atsiminimuose įamžinti ir visi jos vaikystėje mėgstami žaidimai: „ožka“, „kleckas“, „putpelė“. Pastarasis žaidimas buvęs panašus į golfą – iš vilnos suveltą kamuoliuką reikėdavo lazda įmušti į duobutę.

Šiandien, rašydama prisiminimus, moteris nesuka sau galvos, koks tolimesnis jų likimas. Ji mano, jog gal kada nors kam ir pravers.

B. Rozgienė turi ir dar vieną pomėgį - gyvendama šalia upės, negali atsispirti pagundai pameškerioti. Pasak pačios pašnekovės, kaimynai jau pripratę ją matyti meškeriojančią ant upės kranto. Tačiau pravažiuojantys žmonės nustemba pamatę moterį su meškere rankose.

• Rašyti komentarą (3)