|
|
|
Žiniuonės anūkė gailisi neperėmusi senolės paslapčių
Ausma Gineitienė gimė kuršių žemėje – Šventojoje. Gyvenimui persiritus į antrąją pusę, ji vėl sugrįžo į tėvoniją. Atgavusi tėvų žemę, moteris čia pasistatė erdvius jaukius namus. Tačiau sodyboje išlikusi šimtametė troba, kurioje gyveno Ausmos močiutė, visoje kuršių žemėje išgarsėjusi žiniuonė Katrynė Freimanė (Kotryna Freiman), A.Gineitienei vis dar primena giminės paslaptis.
Po to, kai „Pajūrio naujienos“ publikavo Lietuvos liaudies kultūros centro etnologės Ritos Balkutės ekspedicijos metu surinktą medžiagą apie visoje Žemaitijoje garsią užkalbėtoją K.Freiman, žmonių Verkiene vadinamą, netrukus atsiliepė žiniuonės anūkė A.Gineitienė. „Pasitaiko, kad į mūsų sodybą dar ir dabar užsuka žmonės, ieškodami garsiosios žiniuonės palikuonių ir smalsaudami: gal šie perėmę jos mokymą ir žinias. Deja, su senolės K.Freiman išėjimu nutrūko ir giminės žiniuonių grandinė. Gebėjimus senelė buvo perėmusi iš savo tėvo Janio, o šis – dar iš savo tėvo“, - atviravo moteris. Gydė rožes bei užkalbėjimus Kotryna buvo našlė, turėjo per 30 ha žemės. Užaugino 2 sūnus - Nyklovą ištrėmė į Kalymą, o Andriš mirė kariuomenėje - ir 2 dukteris: Anną ir Malą. Slėpdamasi nuo tremties Kotryna atbėgo pas dukterį Anną, A.Gineitienės motiną, kuri su vyru karšino bevaikius Sylius. Čia ir liko gyventi iki mirties. A.Gineitienė pasakojo, kad jos senelė mirė 1971 m. liepą, būdama 89-erių metų. Tačiau ligi pat mirties ji gydė žmones tik jai vienai žinomais maldų žodžiais, žolėmis bei rankų judesiais. Ji nesinešiojo jokių talismanų, visas žinias turėjo savo galvoje. „Žmonės važiuodavo pas senelę net iš Latvijos prašydami, kad ši išgydytų ligas, kurių neįveikia tradicinė medicina: rožes, užkalbėjimus, vaikų išgąsčius. Visi ją mėgo, gerbė, išskyrus vietinį gydytoją. „Močiutė buvo apsiskaičiusi ir labai geros širdies moteris. Mus, vaikus, ji traukė tarytum magnetas: būdama greta jos, mačiau, kaip ji išklausinėdavo žmogų, o paskui imdavosi taisyti arbatėles, sugirdydavo jų ir šventais žodžiais užkalbėdavo ligas, - pasakojo A.Gineitienė. – Rožę, tarkim, ji gydydavo labai paprastai: paimdavo mėlyno sąsiuvinio viršelį – mūsų, anūkų, prašydavo, kad neišmestume senų sąsiuvinių – kreida nupaišydavo jame daug kryžių. Kažką kalbėdama, ji uždėdavo tą lapą žmogui ant skaudamos vietos. Dažniausiai rožė pranykdavo po pirmojo seanso. Močiutė sakydavo, jog rožė atsiverianti iš išgąsčio“. Mėlynosios staltiesės istorija A.Gineitienė sakė atmenanti, kaip sykį žmonės pas jos senolę atvežė užkalbėtą vaiką: „Šis netikėtai parkrito keturpėsčias ir ėmė loti tarsi šuo. Aš baisiausiai išsigandusi įpuoliau į trobą, o močiutė ramiai priėjo prie vaiko, kažką kalbėjo: šis nurimo, po to jam dar sugirdė žolių nuoviro“. Užkalbėtoja iš žmonių už paslaugą pinigų neimdavo, šie atsidėkodavo, kaip kas galėdavo. „Prieš mirtį močiutė prašė, kad išsaugočiau jai dovanotą mėlyną staltiesę. Šią staltiesę jai dovanojo žmonės iš Šateikių, kurių dukterį ji išgydė nuo prakeikimo. Ši staltiesė jai buvo itin brangi“, - tikino pašnekovė. A.Gineitienė prisiminė mėlynosios staltiesės istoriją: pas jos močiutę arkliais kinkytu vežimu atvykusi šeima iš Šateikių prašė, kad ši važiuotų išgydyti jų dukterį. Mergaitė, anot jų, apsėsta: draskosi, spjaudosi, veidas nežmoniškai iškreiptas. Kelissyk namiškiai jai gabenę švęsto vandens, bet vis nesėkmingai. K.Freiman sutikusi vykti: kartu su mergaite užsidariusi tris ar keturias dienas. Labai išseko pati, bet grįžusi pasakė: „Aš nugalėjau“. Namiškiams žiniuonė pasakojusi, jog mergaitė paskutinę dieną labai vėmusi, kol galop išvėmė juodą vabalą – savo apsėdimą. A.Gineitienė tikino žinanti, jog buvusi apsėstoji moteris tebegyvena Šateikiuose. „Močiutė buvo išmokiusi ir mano mamą: ši prieš miegą pabučiuodavo abi mano akis ir nusispjaudavo. Atseit, išspjaudavo visą blogį. Senolė Kotryna pagelbėjo auginti ir mano dukteris – Ritą ir Silviją. Pastarajai net vardą pati išrinko. Kai mano dukterys nemiegodavo naktimis, būdavo, ji paskubomis sutaiso kažkokių žolelių, sugirdo, ir mergaitės bematant nurimdavo“, - prisiminė A.Gineitienė. Artimieji Kotrynos nesuprato „Mano mama Anna senelės gebėjimų nesuprato ir jos nepalaikė. Arkliais pas mus atvykstančių žmonių į namus ji neįsileisdavo. Senelė dažniausiai išeidavo į pievą priešais namus ir ten bendraudavo su atvykėliais. Ji sirgo bronchų astma ir nujautė savo gyvenimo pabaigą: prieš mirtį labai norėjo perduoti savo žinias kam nors iš dukterų arba anūkių. Sakydavo: „Vaikai, negalėsiu numirti, kol neperduosiu savo žinių“. Kai niekas senolės nenorėjo klausyti, manęs ji paprašė, kad nupirkčiau sąsiuvinių. Viską į juos surašė: vieną sąsiuvinį atidavė prieš mirtį iš Kretingos aplankyti atvažiavusiai draugei Lutarienei, o kitą mūsų mama sudegino. Kretingiškė Lutarienė, kiek žinau, prieš mirtį savo mokslą perdavė dukteriai. Kai pas mus po močiutės mirties atvažiuodavo žmonės, nukreipdavome juos pas Lutarienę, gyvenusią Birutės gatvėje“, - liūdną senolės Kotrynos gebėjimų pabaigą nupasakojo A.Gineitienė. Pašnekovė atviravo, jog šiandien ji labai gailisi, kad nesusižinojo tų neįkainojamų turtų, įgyjamų ne pinigais, o iš gamtos ir kūrinijos. Ji tvirtino nesanti apdovanota jokiais ypatingais gebėjimais, tačiau duktė Silvija turi kažką tokio, paveldėto iš senolės Kotrynos: ji geba nuspėti artimųjų sėkmes ir nesėkmes. Surinko skylėtų akmenų kolekciją A.Gineitienė sakė, jog senolė Kotryna išmokė ją gyventi dalijantis su kitais žmonėmis, mylėti gamtą ir gyvūnus. Kai iš Klaipėdos, kur mėsos kombinate technologe dirbo visą savo darbingą amžių – 35-erius metus, ji sugrįžo į Šventąją, išsyk puolė ūkininkauti. Turėjo 8 ožkas, 2 karves, 8 kiaules, 40 kalakutų. Norėjo būti ūkininke, tačiau ilgainiui šios veiklos „atsikando“. „Šitie tyrlaukiai ir jūra – tai mano gyvenimas. Jūra tarytum šaukia: prie jos einu kone kasdien. Vaikštau pakrantėmis ir renku tokius akmenis, kuriuose pati gamta nugludino skylutes. Kodėl renku skylėtus, o svarbiausia – tokius atrandu, nes jie yra labai reti, negalėčiau pasakyti. Kažkoks šauksmas. Gal tokie akmenys į namus ir į širdį atneša ramybę, laimę“, - svarstė pašnekovė.
|
|
