Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kolekcionierius labiausiai vertina atvirukus su Napoleonu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-12-28

93-jų kretingiškis Mykolas Gižas stebina ne vien tokio garbaus amžiaus žmogui nebūdinga sportiška laikysena, puikia sveikata, neįtikėtinai gera atmintimi, bet ir savo aistra kolekcionuoti. Per pusšimtį metų kaip kolekcionierius jis išbandė save daugelyje sričių: rinko medalius, monetas, kriaukles, pašto ženklus, atvirutes.

„Kiekviena sritis – jau pereita. Dabar kolekcionuoju tik atvirukus. Jų turiu apie 10 tūkstančių. Tarp jų - net ir 100 - 200 metų senumo atvirukų. Labiausiai vertinu tuos, kuriuose pavaizduotas Napoleono gyvenimas“, - kalbėjo M.Gižas.

Kretingiškis kolekcionierius Mykolas Gižas, šiandien didžiuojasi atvirukų, kurių jis turi apie 10 tūkstančių, kolekcija. Joje nemažai - ir itin retų tarp kolekcionierių vertybių.

Vertė išauga dėl pašto ženklo

M.Gižas tvirtino, jog jis turįs surinkęs 60 atvirukų apie Napoleoną. Juos iš jo nupirkti ketina muziejus. Labai vertingas, anot pašnekovo, yra atvirukas, kuris susijęs su Lietuva: jame pavaizduotas Napoleonas, Mėmelyje (dabartinėje Klaipėdoje, - aut. pastaba), susitikęs su Prūsijos karaliene Hortenzija. Apie Napoleoną, pašnekovo žiniomis, iš viso yra išleista apie 150 atvirukų, o knygų – apie 200.

M.Gižo atvirukai sugrupuoti pagal temas ir istorinį laikotarpį. „Esu surinkęs įdomią atvirukų kolekciją apie medžioklę. Labai brangūs – su Hitlerio atvaizdu. Už tris atvirukus mokėjau 200 Lt. Turiu atviruką, kuris yra didelė retenybė ir tarp filokartistų (atvirukų kolekcionierių, - aut. pastaba): jame pavaizduota Aleksandro I-ojo žūtis. Kai kurie atvirukai yra vertingi tik dėl pašto ženklo, o kai kurie – dėl piešinio ar kaip istorinis palikimas, - tvirtino kolekcionierius. - Dabar kolekcionieriai ieško smetoninių atvirukų su Dusetų, Jiezno, Ežerėnų pašto spaudais. Smetonos laikais tos vietovės buvo „biednos“: iš jų nedaug ir teišsiųsdavo atvirukų“.

Pašnekovas tvirtino labai apgailestaująs, kad kažkada jaunystėje jis neįsigijęs pašto ženklo su užrašu „Feliksas Vaitkus nugalėjo Atlantą“.

„F.Vaitkus pakartojo Dariaus ir Girėno žygį: jis įveikė Atlantą ir sėkmingai nusileido Anglijoje. Jaunoji karta šiandien gal nelabai ir težino, kas toks buvo Feliksas Vaitkus. Šį ženklą klijuodavo greta ženklo su Dariaus ir Girėno atvaizdais. Jis buvo numizmatų retenybė jau tuomet. Bet aš galėjau jį turėti: gyvenau viename name su pašto viršininku, bet pagailėjau 25 litų. Dabar šis ženklas kainuoja 150 dolerių (apie 400 Lt, - aut. pastaba)“, - atviravo M.Gižas.

Kolekcionierius sukčius - pasmerktas

„Dabar besu tik vertelga: dažniau senus atvirukus parduodu, o naujų beįsigyju tik vieną kitą. Kolekcionieriai atvažiuoja pas mane, aš pats į jų pasaulį beišjudu mažai. Vasarą dar važiuoju į Klaipėdoje rengiamus kolekcionierių susibūrimus, o žiemą vaikai nebeišleidžia“, - atviravo M.Gižas.

M.Gižo žodžiais, Kretingoje yra trys aktyvūs kolekcionieriai. Lietuvoje pašto ženklus kolekcionuojančių asmenų yra apie 15 tūkstančių, numizmatų – apie 2 tūkstančiai, renkančių kriaukles - 120 žmonių.

Napoleonas Mėmelyje susitinka su Prūsijos karaliene Hortenzija.

Garbaus amžiaus kolekcionierius sakė, jog jam vis dar norisi žinoti, koks vyksmas vyksta kolekcionierių ratelyje. Dažniausiai eigą jis seka telefonu: jam paskambina iš Kauno, Vilniaus, o retkarčiais – dar ir iš Maskvos, Rygos. Ryšys išliko iš sovietmečio.

„Sovietmečiu kolekcionieriai rinkdavosi Rygoje, Ledo rūmų kavinėje. Ten buvo apie 1,5 tūkstančio vietų, bet sunku buvo rasti laisvų. Vykdavo prekyba, mainai ir žvalgyba. Nieko nepadarysi, kartais nei pirkdavai, nei parduodavai, bet norėjosi žinoti, kas ką už kiek perka, kur iškeliavo viena ar kita vertybė. Didžiąją dalį kolekcijų aš jau pardaviau. Pašto ženklų turėjau apie 75 tūkstančius. Didžiumą jų – 21 albumą - atidaviau sūnui. Buvau surinkęs labai vertingą smetoninės Lietuvos pašto ženklų kolekciją – 300 ženklų, nors iš viso jų ir tebuvo išleista 550“, - su kolekcionieriaus aistra prisiminimais apie savo kolekcijas prabilo M.Gižas.

Tarp senųjų kolekcionierių galioja taisyklė: pradėti „parceliuoti“ mirusio kolekcionieriaus vertybes galima tik praėjus metams po jo mirties. Per tuos metus niekas nekiša nosies į anapilin iškeliavusio kolekcionieriaus daiktus.

Pašnekovas patikino, kad niekada nėra turėjęs bėdų dėl savo pomėgio. Anot jo, jeigu su kitais elgiesi sąžiningai ir skaidriai, problemų nebūna. Tačiau melagis ir sukčius tarp kolekcionierių yra pasmerktas. Apie jį savame rate sužino visi.

Kolekcionieriaus aistra – iš vaikystės

Pašnekovas sakė, jog vaikystėje jis mėgęs rašyti straipsnius į vaikiškus žurnalus, ypač į „Žvaigždutę“: „Tai buvo „Angelo sargo“ sąjungos laikraštis, o jo redaktorius – Stasys Tijūnaitis. Į tą laikraštį rašydavo Vytė Nemunėlis - Bernardas Brazdžionis. Man jis buvo pirmo ryškumo žvaigždė, - kalbėjo pašnekovas. – Skaitydamas „Žvaigždutę“, supratau, kad reikia pradėti rinkti pašto ženklus. Skelbimuose apie norą keistis pašto ženklais pastebėdavau, kad atgalinis adresas – dvaras, klebonija. Supratau, kad tik per kolekcionavimą galiu sueiti į bendrystę su kitokio rato žmonėmis“.

Ir ta kolekcionavimo vizija, užsifiksavusi dar vaikystėje, ilgai tūnojo pasąmonėje. Ji prasiveržė ir realizavosi po daugel metų, jau sulaukus brandaus amžiaus.

Pašnekovas tvirtino, jog jis, mažažemių ūkininkų šeimos vaikas, kilęs nuo Panevėžio, turėjęs šansą išvykti į Italiją mokytis kunigystės. Tačiau atsisakęs, nes bijojęs, kad bus per mažas kaip kunigas. „Mano ūgis ir dabar tėra 160 cm, o paauglystėje dėl mažo ūgio išgyvenau. Kad eičiau į kunigus, rūpinosi mano pusseserė, gydytoja profesorė Liuda Kačenauskienė. Ji vėliau emigravo į Vokietiją, o iš ten – į JAV. Liuda buvo labai įdomi asmenybė, ji 30 metų dirbo Amerikos ligoninėse. Kai parašydavau jai laišką, bet nenurodydavau, kad jis adresuotas profesorei, pusseserė duodavo man pastabų, jog taip paminu jos garbę“, - prisiminė vyras.

M.Gižas tikino, jog vaikystėje jis labai mėgęs žaisti futbolą: buvo subūręs į komandas net kelių kaimų vaikinus. Nuo besaikio bėgiojimo, anot pašnekovo, taip išsiplėtusi jo širdis, kad gydytojai ją didumu sulygino su jaučio. Dėl šios priežasties Mykolo neėmę nė į kariuomenę.

Vyras sakė, jog jaunystėje turėjęs problemų ir dėl viršsvorio. Tačiau atsisakęs cukraus, riebaus maisto - jų nevalgo kone pusę savo amžiaus, – ir svoris nukrito nuo 82 iki 62 kilogramų.

Visą gyvenimą ir miego jam užtekdavę po 5-6 valandas per parą.

Darbai – likimo ironija

M.Gižas atviravo, jog jis jau vaikystėje supratęs, kad kaime gyvenimas – labai sunkus: „Galvojau, dumsiu iš kaimo visom keturiom, kol šaltis, prakaitas, dulkės manęs nesunaikino. Tačiau likimo ironija – visas mano gyvenimas ir darbas sukosi apie žemės ūkį“.

Jis mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, kurią baigęs penketais, trejus metus ūkininkavo namie. Po to, radęs skelbimą apie rengiamus kontrolės asistentų kursus prie Dotnuvos žemės ūkio akademijos. Tapęs kontrolės asistentu, važiuodavo tikrinti pieno mėginius, rinkdavo duomenis apie karvių išmilžius. „Kuo riebesnis pienas, tuo brangiau galvijų šeimininkai parduodavo bulių. Dirbdavau pas advokatą, kunigą. Duomenys buvo renkami tam, kad būtų pagerintos Lietuvos galvijų veislės“, - savo darbo pobūdį nusakė M.Gižas.

Po to jam pasiūlė dirbti Ariogaloje grūdų sandėlio vedėju: juo dirbo per visą karą. Sandėlis buvo stambus: į jį iš 16 valsčių ūkininkai suveždavo grūdus. „Vokiečiai mums netrukdė dirbti, nes aprūpindavome frontą maisto produktais“, - sakė vyras.

Po karo M.Gižas dar mokėsi ir dirbo linų rūšiuotoju. Vėliau, jau vedęs bendradarbę Janę ir susilaukęs trijų vaikų, persikėlė gyventi į pajūrį: dirbo Klaipėdos rajono Dumpių tarybiniame ūkyje brigadininku ir zootechniku, Klaipėdos prekybiniame pagalbiniame ūkyje sąskaitininku.

Kone prieš 50 metų atsikraustė gyventi į Kretingą ir iki pensijos dirbo ūkvedžiu Kretingos medelyne. Tuomet ir pradėjo aktyviai rinkti pašto ženklus.

Pašnekovas atsivėrė, kad ne visuomet jo pomėgis buvo vertinamas namiškių: „O aš jiems sakydavau: ar geriau, jei šnapsą gerčiau. Dar ir naudos turiu. Nors man dažniau pasitaikydavo, kad daiktą nuperku brangiai, o parduodu pigiai“. Vyras neslėpė, jog jis dar ir dabar mėgsta žaisti šachmatais, dažniausiai sprendžia užduotis iš knygų, žurnalų. „Išsprendžiau apie 700 Mikėno užduočių. Turėjau surinkęs ir garsiausių pasaulio šachmatininkų atvirukų kolekciją: jų buvo išleista 12 – iki Gario Kasparovo, o aš turėjau 10. Neturėjau tik Kremerio ir Kasparovo“.

Kolekcionierius pasidžiaugė, kad pas jį atkeliavo ir trijų buvusių Kretingos klebonų fotografijos bei knygos: „Juos nupirkau per tarpininkus iš buvusių klebonų šeimininkių“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas