Neįsivaizduoja miško be pelėdų

Išsiritusius pelėdžiukus naminė pelėda lizde maitina apie mėnesį. Po kelių dienų jie pradeda skraidyti.

„Miškas be pelėdų – kaip vaikystė be pasakų“, – šią žinomo Lietuvos gamtininko knygų apie gamtą autoriaus Broniaus Šablevičiaus pasakytą frazę pacitavęs Sigitas Kalnius sakė, kad jo sodybą Šlaveituose pamėgusios pelėdos sėkmingai išperėjo jauniklius.

Siekdamas išsaugoti laukinę gamtą, S. Kalnius prieš 10 metų įkūrė viešąją įstaigą „Pelėdos“, o nusipirkęs seną sodybą Šlaveituose kasmet kelia savo paties padarytus inkilus stambiesiems ir smulkiesiems paukščiams. „Viename inkilų, kurį iškėliau prieš dešimtmetį, kasmet pelėdos ir peri“, – kad darbas ir įdėtos pastangos nenuėjo perniek pasidžiaugė gamtos mėgėjas.

Aplink savo sodybą jis sakė stebintis naminę pelėdą, mažąjį apuoką, o ne per seniausiai netoli Šventosios miestelio pastebėjo ir lututę. Lietuvoje stebima 13 pelėdų rūšių, iš kurių gausiausia ir labiausiai įprasta, dažniausiai aptinkama yra naminė pelėda, visur Lietuvoje paplitęs ir pelėdinių atstovas mažasis apuokas. O štai liepsnotoji pelėda, apuokėlis, didysis apuokas, baltoji pelėda, raiboji pelėda, žvirblinė pelėda, pelėdikė, uralinė pelėda, laplandinė pelėda, balinė pelėda, lututė – kad ir aptinkami paukščiai, bet retai, arba yra per mažai tyrinėti, apie juos nedaug žinoma, kai kurios pelėdų – ypač retos, atskrendančios atsitiktinai.

Šiame, prieš 10 metų iškeltame, inkile pelėdos peri nuolat.

Gausiausią Lietuvoje naminių pelėdų rūšį vilioja seni miškai arba miškai su pavieniais medžiais, parkai, sodai, nuošalios senų medžių alėjos. Kaip ir dauguma jos gentainių, naminė pelėda – sutemų paukštis, aktyviausiais prietemoje arba naktį. Minta smulkiais žinduoliais, vabzdžiais. Apskritai, S. Kalniaus teigimu, 96 proc. pelėdų raciono sudaro graužikai, likusi dalis – vabzdžiai, varlės, nedideli paukštukai. „Pelėdos yra plėšrūnės ir visiškai nelesa žolinio maisto“, – patikslino gamtininkas. Jo pastebėjimu, mūsų, pajūrio, kraštas yra tuo įdomus, kad per jį migruoja visos pelėdų rūšys. Rudenį ir paaugę jaunikliai pasileidžia į klajones, kad susirastų savo gyvenamąją vietą, partnerę ar partnerį – pelėdos yra gana sėslūs paukščiai.

„Prieš 100 ar 200 metų Lietuva buvo turtingesnė pelėdų. Dabar dėl miškų kirtimų jų stipriai mažėja. Ne mažiau pavojinga ir vis gausiau naudojama chemija – štai sulesa pelėda chemija apnuodytą pelę, tai persiduoda paukščio organizmui, ir cheminės medžiagos gali būti priežastis, kodėl pelėdos nebeperi vaikų“, – S. Kalnius neabejojo, kad žmogaus daroma neigiama įtaka neaplenkia ir mūsų miškų puošmenos – pelėdos, kurios gamtos mėgėjus visų pirma žavi savo melodingu balsu.

Gamtinę sodybą kuriantis vyras inkilų pelėdoms kelia nedaug ir tai daro dideliais atstumais, nes, žino, pelėdos neperneša viena kitos kaimynystės. „Naudingiau inkilus iškelti tinkamose šiems paukščiams vietose, tokiose, kur sunkiau prieina kiaunės, vištvanagiai – pagrindiniai natūralūs pelėdų priešai. Geriau mažiau, bet kokybiškiau“, – savo sprendimą įvardino S. Kalnius.

Su klasės draugu Vaidu Zuberniumi šiuo metu jis kuria filmą apie pelėdas: jame siekia atspindėti, kaip daromi ir keliami inkilai šiems paukščiams, kaip pelėdos elgiasi, ūbauja, prižiūri jauniklius. Pažintinis filmas po 2–3 savaičių bus patalpintas „Facebook‘o“ profilyje VšĮ „Pelėdos“, o jo autoriai tikisi, kad jis sudomins įvairaus amžiaus gamtos mėgėjus. S. Kalnius sakė būtų dėkingas tiems gamtos mėgėjams, kurie jo VšĮ „Pelėdos“ skirtų 1,2 proc. savo pajamų mokesčio.

• Rašyti komentarą (1)