|
|
|
Trys broliai gyvena kurčios ir nebylios tylos pasaulyje
Stasės ir Antano Čyžauskų namuose Nausėdų kaime tvyro neįprasta tyla: trys iš keturių jų suaugusių sūnų – Ričardas, Andrius ir Stasys – yra kurčnebyliai. Atsvara šiam Čyžauskų tylos pasauliui – šeimos narių santarvė bei gražiai tvarkomi bendri namai ir jų aplinka.
Broliai ūkininkauja, meistrauja ir... mezga 65-erių Antanas, orus ir energingas vyriškis, aprodė remontuojamą namą: „Pas mus dabar – netvarka. Netinkamu laiku atvažiavote. Darbų dar - į valias: namo viršų sūnui Stasiui ir jo gyvenimo draugei jau įrengiau ir apstačiau. Dabar tvarkau apatinius kambarius“. 68-erių Stasė pasidžiaugė, kad į pačius sunkiausius namo remonto darbus sykiu kimbą visi penki Čyžauskų vyrai: šeimos galva Antanas, visą gyvenimą dirbęs mūrininku, ir keturi jų sūnūs: 40-metis Antanas, 39-erių Ričardas, 38-erių Andrius ir 33-jų Stasys. Trys jaunesnieji sūnūs gyvena sykiu su tėvais. Antrame namo aukšte jaunėliui Stasiui bei jo gyvenimo draugei Anytai A.Čyžauskas moderniškai įrengė ir naujais baldais apstatė butą. „Kol kas tik vienas iš trijų negirdinčių sūnų susirado gyvenimo draugę. Ji – iš Kintų, buvusio vokiečių krašto. Todėl ir vardas toks keistas – Anyta. Ji – irgi kurčnebylė. Susipažino per vieną neįgaliųjų vakaronę. Taip norėtųsi, kad ir Ričardas su Andrium susirastų savo antrąsias puses“, - atviravo tėvas. Stasiui ir Anytai, tikino vyresnieji Čyžauskai, užrašę ir savo ūkį: žemę bei gyvulius. Namų šeimininkas, pasak tėvo, yra Andrius: jis ir valgyti šeimai išverda, ir aplinką prižiūri, ir megzti mėgsta. Visą šeimyną aprūpina šiltomis vilnonėmis kojinėmis, o sau – dar ir madingų megztinių prisimezga. Ričardas vairuoja šeimos autobusą. Stasys gelbsti tėvui remontuoti namą, rengė savąjį butą. A.Čyžauskas savo jaunėlį nuo mažumės mokė meistrauti. Stasys šį rudenį talkino ir broliui Antanui, kuris Vydmantuose statosi nuosavą namą. Antanas - vyriausias iš brolių Čyžauskų, ir vienintelis iš jų girdi bei kalba. Mat vaikystėje, pasak S.Čyžauskienės, jis išvengė sunkių ligų, po kurių apkurto jaunesnieji broliai. Negalios išsivystė po ligų S.Čyžauskienė, guvi ir gyvenimo smūgių užgrūdinta moteris, dėl sūnų negalios nekaltino nieko. Ji sakė suprantanti, jog tų laikų medicina tebuvo menkai išsivysčiusi, o ir daktarai ne ką tegelbėjo paprastam žmogui – rašydavo stiprius antibiotikus ir tiek. Pametinukai Ričardas ir Andrius, būdami vienerių ir dvejų metų, sunkiai susirgo plaučių uždegimu. „Vaistų krūvas leido. Ligos puolė „ant ausų“. O po gydymo antibiotikais, supratau, kad nei vienas, nei kitas nekalbės. Vežiojom vaikus pas daktarus į Kauną. Kai pasakė, kad jie negirdės ir nekalbės, traukiniu grįždama praverkiau visą naktį“, - moteris prisiminė skaudžius išgyvenimus. Ji tikino, kad išgyventi vidinį skausmą ir žmonių patyčias buvę taip sunku, jog sykį su abiem mažaisiais vaikais, grįždama iš Klaipėdos nuo gydytojo, norėjusi net nusižudyti. „Klaipėdoje norėjau pulti po mašina, bet mane įsodino į autobusą. Ta neviltis ir pasiryžimas žudytis buvo toks stiprus, kad galvojau – sugrįšiu į Nausėdus, ten pulsiu po ratais. Bet prie stotelės mane pasitiko vyras. Matyt, Dievas tąsyk mus visus saugojo“, - atviravo moteris. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis ją palaikė tvirtas Antano būdas: vyras, anot Stasės, neleido nei sau, nei jai sugniužti. Ketvirtas sūnus, jaunėlis Stasys, pasak S.Čyžauskienės, taip pat apkurto po ligos. „Tuomet gyvenome varganai, kambariai buvo šalti, o vaikai nuolat sirgo“, - sakė moteris. Nuo mažumės ugdė vaikus Supratę, kad mažesnieji šeimos vaikai – kitokie, S.ir A. Čyžauskai stengėsi jų gyvenimą, kiek įmanoma, padaryti visavertį. Visus tris sūnus jie leido mokytis į Telšių kurčiųjų mokyklą. „Lankydavome vaikus savaitės vidury, nes labai jų pasiilgdavome. O savaitgaliais parsiveždavome namo. Norėjome, kad mūsų vaikai, kaip ir visi, išmoktų skaityti ir rašyti. Vėliau – įgytų ir profesijas“, - kalbėjo S.Čyžauskienė. S.ir A.Čyžauskų vaikai važinėjo ir į sostinę: jie baigė 11 klasių ir įgijo vairuotojo bei statybininko- mūrininko profesijas Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos ir profesinio mokymo centre. Keturiese - dabar dar ir Anyta - jie susikalba gestų kalba. „Mudu su tėvu nuo mažumės perpratome jų manieras, tarpusavy susikalbame ir be ženklų. Vaikai mus supranta iš lūpų“, - sakė S.Čyžauskienė. S.Čyžauskienė tarsi juokais pro ašaras prasitarė, jog jie - „ubagų šeimyna“: ir vyras nesveikuoja širdimi, o ir jai po jaunystėje patirtos traumos išlindo pasekmės, dėl to paskirta antra neįgalumo grupė. Tačiau randus šeima gydo neatsiribodama nuo išorinio pasaulio: Čyžauskai mėgsta lankytis neįgaliųjų vakaronėse, šventėse, o ypač – bendrauti su savo likimo žmonėmis. „Į apskrities kurčiųjų vakarones susirenka tiek daug jaunų ir gražių žmonių. Kad taip mūsų Ričardui ir Andriui pasisektų, kaip pasisekė Stasiui“, - kalbėjo vilties nepraradęs ir laimingu sūnų šeimyniniu gyvenimu dar tikintis A.Čyžauskas.
|
|
