Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nuo kopijų – ligi išjaustų vaizdų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žmonės
  • 2020-01-24
Kretingiškio Vytauto Pleikio rankoms paklūsta teptukas ir akrilo dažai, – taip į drobes perkeliami ryškūs ir įtaigūs krašto peizažai.

Kretingiškis 76-erių Vytautas Pleikys atviravo, jog tik išėjęs į užtarnautą poilsį, galėjo visiškai atsiduoti savo pomėgiui tapyti – jo namų sienas puošia ryškūs tėviškės gamtos vaizdai.

Vedžiodamas nuo paveikslo prie paveikslo, vyras vaizdingai apibūdino savo darbus: „Pažiūrėkit, tas baltas beržas – išlakus, tarsi nuotaka ar nėriniais pasipuošusi panelė. Čia vaizdas prie Kretingos pirties – purslojasi nuo krioklio krintantis vanduo. O tame paveiksle bernelis su mergele eina taku, tolumoje – klėtis, o netoliese stypčiojantis gandras tarsi šaiposi – aš šalia, būkit atsargūs“, – vis pajuokaudavo.

Akrilu nutapytose V. Pleikio drobėse – ir daugiau Kretingos apylinkių, ypač – Akmenos pakrančių bei Pastauninko parko vaizdų. Tačiau žmonės, vėlgi šmaikštavo savamokslis kūrėjas, jo rankoms nebepasiduoda: „Anksčiau rankos buvo paklusnesnės, o kai sugalvojau tapyti, sunkiai pavyksta.“

Spalvos ryškios, ekspresyvios, nes, paveikslų autoriaus manymu, kasdienybėje, o ir ilgau kasmet jau užsitęsiant rudeniui, ir taip apstu pilkų niūrių spalvų. Paveikslai, įsitikinęs jis, turi kelti nuotaiką.

Dauguma V. Pleikio darbų sukurti per pastaruosius 2–3 metus. Dažniausiai – šaltuoju metų laiku, kai sodo sklype nurimsta vasaros darbai, gal todėl Vytauto paveiksluose – daug baltos žiemos. Iš pasąmonės į drobes atkeliauja nostalgija giliai apšerkšnijusiai žiemai, – tokiai, kokia buvusi Vytauto vaikystėje tėviškėje Kelmės rajone.

Būtent noras įamžinti tėviškę kone prieš keturis dešimtmečius ir prabudino jame kūrėjo prigimtį. Nuo mažumės įvaldęs gražų, kone kaligrafišką raštą, V. Pleikys nedrąsiai ėmėsi teptuko. Iš pradžių sakė pabandęs kopijuoti garsiuosius peizažistus – jį visuomet žavėjo rusų menininkų Ivano Šiškino, Isako Levitano, o ir lietuvių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus darbai.

Kopijoms, jo manymu, išėjus neblogai, pradėjo tapyti ir pats: pirmiausiai nusipiešdavo eskizus, o vėliau, įsigijęs fotoaparatą, pasidarydavo nuotraukas ir tapydavo pagal jas. Dabar jau bandąs atgaminti įstrigusius vaizdus ir iš atminties.

Pastaruosius metus, sakė savamokslis kūrėjas, užėjęs ypatingas įkvėpimas, tai tapo pagrindiniu pomėgiu po žvejybos, vaikščiojimo gamtoje ir darbo sode. Paveikslą V. Pleikys nutapo per 3–4 dienas, o jo dirbtuvės, vėlgi juokavo, – dvi kėdės svetainėje ir tarp jų ištempta drobė.

Viešai kur nors rodyti savo darbų vyras sakė neturįs tikslo, o ir nedrįstų. „Pamatę pažįstami sako, vežk į turgų. Jiems atsakau – aš kaip tas batuotas katinas iš pasakos: kai jo klausia, kodėl šis negaudąs pelių, atsakė tai darąs tik savo malonumui.“

Neseniai aplankęs darbėniškio tautodailininko Edvardo Stalmoko, kuris tapo peizažus, parodą Kretingos rajono kultūros centre, save įsivertino itin kukliai: „Mano paveikslai – kirvio darbas, lyginat su šio tautodailininko darbais.“

O paklaustas, kuo sužavėjo tapyba, – vyrams gal mieliau kalti, drožti medį, vėlgi buvo atviras: „Skulptūrą kalti yra gerokai sudėtingiau: piešdamas padarei klaidą, ją gali ištaisyti, o medį ne taip nuskėlei ir sugadinai kūrinį.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas