|
|
|
Už Lietuvos krepšinio rinktinę „sirgo“ Kinijoje
Grūšlaukiškis 35-erių Artūras Toliušis skirtingai, negu kiti krepšinio aistruoliai, Pasaulio krepšinio čempionatą stebėjo ne ant fotelio ar sofos prieš televizorių – pasiryžęs tolimai kelionei į Kiniją, jis turėjo galimybę grupės, kurioje žaidė Lietuvos rinktinė, rungtynes stebėti tiesiogiai kartu su didžiule lietuvių krepšinio sirgalių šeima. „Apie šią kelionę svajojau visus metus. Žinojau, kad Pasaulio čempionatas rengiamas Kinijoje, kad kelionė – tolima ir nepigi, tačiau sumanymo neatsisakiau net ir tada, kai, paraginęs vienus kitus draugus, nesulaukiau pritarimo – vis tiek pirkau bilietus ir į Kiniją išskridau vienas pats, be jokios kompanijos“, – A. Toliušis prisipažino, kad dėl tokio savo poelgio sulaukė įvairių pastebėjimų – daugelis stebėjosi, kaip tokiai tolimai kelionei galima ryžtis vienam. A. Toliušis sakė sporto keliones pamėgęs prieš kelerius metus, o pradžia buvusi 2011-aisiais, kai Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas. „Po to kažkaip šovė mintis vykti į Slovėniją, dar po to – į Gran Kanariją, Rygą. Grįžęs iš Kinijos brandinu mintį patekti į kitų metų Vasaros olimpines žaidynes Tokijuje Japonijoje – jeigu Lietuvos krepšinio rinktinė jose dalyvaus, vyksiu būtinai, – žadėjo krepšinio sirgalius, tvirtindamas, kad būti arenoje ir rungtynes stebėti tiesiogiai yra nepakartojamas jausmas. – Tai sukuria malonių emocijų, pasigėrėjimą ir atsipalaidavimą nuo kasdienės veiklos.“
Prisiminęs Kiniją, Artūras sakė, kad ten Lietuvos rinktinės pasirodymus stebėjo gan didelis – nuo 300 iki 600 – lietuvių sirgalių būrys, tarp jų – nemažai moterų. Be to, mūsų sirgaliai – tokie matomi, kad juos ypač palaikė ir kinai. „Apskritai, kinai – labai draugiški, paslaugūs, šypsosi – niūrių veidų, kaip pas mus, tikrai nepamatysi“, – tvirtino A. Toliušis, Kinijoje patyręs ir išskirtinį saugumo jausmą: įvažiuojant į Honkongą, Kiniją – labai atidžios patikros, išėjus į gatvę apžiūrėti miesto – žmonių daug – juda vienas prie kito, bet niekas nesikabinėja, o dėl vagysčių, tai jų saugotis reikia visur... „Be to, mus perspėjo, kad vagys, daugiausiai dirbę motoroleriais, jau išgaudyti, – kalbėjo keliautojas. – Angliškai susikalbėti beveik neįmanoma, tačiau bendravimo problemų nebuvo – tarkim, taksi, kuris – labai pigus ir kuriuo buvo galima apvažiuoti visas norimas vietoves, vairuotojai „apsiginklavę“ vertimo programėlėmis, kurios ir buvo pakankamai patogus įrankis susikalbėjimui.“ Sportinės kelionės, anot pašnekovo, neapsiriboja vien tik rungtynėmis: po jų sirgaliai sueina pasidalinti emocijomis, vieši, dauguma nepraleidžia progos apžiūrėti miesto, pasigėrėti vaizdais, pasivaikščioti, kas taip pat turtina svečioje šalyje patirtus įspūdžius. „Kai sėdi tribūnose ir „sergi“ už savo komandą, Lietuvą, visada apima labai geras bendrystės, lietuviškumo jausmas. Toks įspūdis, lyg mūsų širdys plaktų kaip viena, o mes – vienos šeimos nariai, – emociją apibūdino A. Toliušis. – Jeigu žiūrėdamas televizorių tarsi ir daugiau pamatai, girdi komentarus, tai žiūrėdamas rungtynes gyvai pasijauti visiškai kitaip – tave tarsi kažkas „kabina“, kas pamalonina širdį.“ Grūšlaukiškis sakė teigiamai vertinąs Lietuvos rinktinės žaidimą: „Komanda žaidė gerai, matėsi, kad yra jau ir susižaidusi, tik, manau, mūsiškiams pritrūko sportinės sėkmės, o didelį „indėlį“ į mūsų pralaimėjimus įnešė teisėjų neprofesionalumas. Jeigu ne jie, tikrai būtume laimėję ir prieš prancūzus, ir prieš australus. Ne veltui ir rinktinės treneris išsakė savo nepasitenkinimą teisėjų darbu.“ Be Lietuvos rinktinės, A. Toliušis sakė dar „sergąs“ už „Žalgirį“ ir „Neptūną“, taip pat domisi ir futbolu, tačiau mažiau už krepšinį.
|
|
