|
|
|
Rašytojas Algis Kuklys: “Negaliu sau atleisti, kad neišsaugojau pirmosios spausdinimo mašinėlės…”
Kretingiškio rašytojo Algio Kuklio kūrybinėje padangėje lyja knygų lietūs: ant rašytojo stalo – net trys spaustuvės dažais kvepiančios knygos, skaitytoją vedžiojančios po rašytojo jaunystę, mėgiamiausio rašytojo žanro – novelės – keliais, kūrybines tautodailininko Juozo Lukausko dirbtuves. Tris skirtingas knygas – jaunystės eilėraščių rinkinį “Užmiršta nuotaika”, ciklo “Mūsų kraštiečiai” knygą apie Juozą Lukauską bei novelių rinkinį “Sūnaus vardas” – sieja viena: jos išleistos šių metų rudenį. “Jau kitaip ir nesakysiu – skaičius septyni išties laimingas…” – prasitarė Algis Kuklys, kurio galvoje verda ne vienas kūrybinis sumanymas.
- Iš tiesų, jeigu kas dar praėjusiais metais būtų pasakę, kad per metus išleisiu tris savo knygas ir vieną – dar parengsiu (turima mintyje po Pranciškaus Šerno mirties išleista jo knyga “Lygtis su daugybe nežinomųjų”, - aut. past.), tai tokį pašnekovą būčiau pasiuntęs pas psichiatrą. Nes išleisti knygą yra iš tiesų sudėtinga. Tai – brangu. O viskas prasidėjo nuo rajono kultūros premijos, kurią pelniau už aktyvią kultūrinę veiklą. Ir rimtas jubiliejus artėja – reikia jį pasitikti su didesniu kūrybos kraičiu. Juolab, kad būta ir kūrybinio dešimtmečio, per kurį – nė vienos knygos. Jau esu išleidęs 10 knygų, bet norėtųsi jų dar daugiau. - Ir kokie kūriniai turėtų papildyti Jūsų parašytų knygų lentyną? - Laukia dar ne viena knyga. Noriu išleisti jaunystėje rašytą humoro ir satyros rinkinį “Vincukas”. Kai kurie rinkinio kūriniai buvo publikuoti “Šluotoje”, “Nemune”, kituose leidiniuose. Kažkaip peržiūrėjau tuos kūrinius ir pamąsčiau: “Kodėl gi jų neišleidus?” Leidyklai yra atiduoti ir du romanai – “Kazbekija: jo kapas nežinomas” bei “Kerėtojas”. Pirmasis romanas – apie gyvenimą, kurį bandau atspindėti alegorijomis, antrasis gi nukelia į labai senus laikus, vos ne į akmens amžių. Kad parašyčiau “Kerėtoją”, labai daug tam ruošiausi, domėjausi specialia moksline literatūra. Daugiau nieko ir nesakysiu – nenoriu įvykiams užbėgti už akių. - Stebina Jūsų, kaip rašytojo, universalumas: eilėraštis ir satyra, novelė ir romanas. O kuris gi žanras būtų arčiausiai širdies? - Kalbant apie eilėraščius, esu neįdomus: visi literatai pradeda nuo eilėraščių. Satyros, humoras – vėlgi tam tikri jaunystės ieškojimai, klaidžiojimai. Visi žanrai gimdavo tarsi natūraliai. Kai po satyrų sekė novelės, apsakymai, atsirado ir romanas: pirmasis, pavadintas “Žiūrėjimas į tamsą”, išėjo 1992 metais. Tačiau man artimiausias žanras – novelė. Jis brangus ir mielas, nes leidžia kūrinį sukonstruoti, nudailinti iki tam tikro lygio. Novelė – kaip šlifuotas brangakmenis, parodantis, ką tu iš tiesų sugebi. Tik kritikai per skubėjimą dažnai to neįžvelgia. - O kuris kūdikis – knyga – būtų pats mylimiausias? - Šis klausimas – tas pats, jeigu paklaustumėt, kurį vaiką motina myli labiau… Tikriausiai, vienodai. Taip ir man: visos mano knygos vienodai mielos, vienodai mylimos. Gal pirma knyga – kaip ir pirmoji meilė – lieka arčiausiai širdies. “Vagos” leidykla 1989 m. išleido mano pirmąją novelių, apsakymų knygą “Keleiviai”. Tai buvo laikai, kada leidyklos ne bet ką leido, ir į teisę išleisti knygą tada pretendavo gal 15 rašytojų. Mano sėkmę šiame kaip ir konkurse nulėmė gyvojo klasiko Juozo Apučio žodis. - Kas Jums yra kūryba? - Esminis gyvenimo dalykas. - Kas būtų, jeigu Jums atimtų rašytojo plunksną? - Eičiau dainuoti. Esu lyrinis baritonas. Galėjau ir į konservatoriją nueiti, bet taip neatsitiko. O netekęs plunksnos, žinočiau, jog dar yra ir knygos. Ir dabar jų išties skaitau daug. - Turite tris sūnus. Kuris iš jų valdys plunksną, kaip ir tėvas? - Greičiausiai vyriausias sūnus Mindaugas. Jis – Vokietijos Jenos universiteto doktorantas, rašo tikrai neblogai – gal ką iš manęs ir paveldėjo. Žinau, kad jo publikacijų “Klaipėdos” dienraštis iš tiesų laukdavo. Mažyliai sūnūs kol kas gebėjimų rašyti neatskleidė. Gal ir gerai – jau ir taip po vienu stogu gyvename dviejų kūrybinių sąjungų atstovai: žmona Lidija – dailininkė, aš – rašytojas. Nėra lengva. Juk ir blynus kažkas turi kepti… Tačiau kai pagalvoju apie rašymą, kyla pesimistinių minčių. Kretingoje kartu su poete Brone Liniauskiene esame du rašytojai, Rašytojų sąjunga – pati negausiausia kūrybinė organizacija. Juk kažkada teks išeiti - nori to ar ne, ir kas liks po mūsų. Galvoju: dabar rašytoju būti nepopuliaru. Populiaru būti krepšininku, bankininku, verslininku. Nežinia, kas bus, kai kalbama apie rašymą ar rašytojus. - Nuskurs minčių lobynai? - Klausimas – ne man. Gal atsiras naujų talentų, nors konkurenciją atlaikyti – labai sunku: pilnos knygų lentynos užsienio autorių. Dar viena problema, dėl kurios būti rašytoju nelengva, tai, kad neskaitome knygų. Ypač jaunimas. Būnu nustebęs, sutikęs skaitantį žmogų. O tuos, kurie bent kiek valdo žodį, skatinčiau rašyti. Kad ir atsiminimus. Jie po 100 metų turėtų būti kažkam labai įdomūs. - Tikrai žinau, kad neturite kompiuterio. Rašote mašinėle? - Man mašinėlės tarškėjimas – kaip lakštingalos čiulbėjimas. Bet man su mašinėlėmis fatališkai nesiseka – gal 10 jų esu pakeitęs. Dabar dažniau rašau plunksna, po to surandu, kas surinktų tekstą. O pirmąją mašinėlę man padovanojo krikštatėvis prelatas Bronislovas Baranauskas. Jos aš neišsaugojau ir iki šiol sau negaliu atleisti…Ką darysi – buvau jaunas, “ciongai“ galvoj…
|
|
