Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pakvietė atrasti neatrastą Kretingos kraštą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-05-17

Leidinio „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ autorė Aurelija Nikitenko įsitikinusi, kad norinčių keliauti po Kretingos kraštą visada atsiras, jei krašto slėpinius atversime pažinimui ir jais didžiuosimės.

Savo krašto istorija besidominti kretingiškė šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti Aurelija Nikitenko, ne per seniausiai pasirodžiusio ir Kretingos turizmo informacijos centre nemokamai platinamo leidinio „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ autorė, keliautojus nukreipia ne turistų nugludintais maršrutais, o ten, kur dar daug neatrasto ir nepažinto, kur kvepia samanomis ir sausais lapais, kur gryname vandeny atsispindi kerintis kraštovaizdis ir kur virš apeiginių kūlių dar tebesklando gyvosios legendos...

Nuosekli leidinio struktūra su iliustracijomis, aprašymais, tiksliomis objektų koordinatėmis ir sakmėmis savotiškai intriguoja, kelia smalsumą ir iš tiesų žada išskirtinių įspūdžių.

– Kaip gimė idėja parengti ir išleisti šį kitokio formato ir turinio, kai lyginame su kita, turistams skirta informacija, leidinį? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Aurelijos Nikitenko.

– Idėja apie leidinį, kuris pristatytų mūsų krašto baltiškąjį paveldą ir būtų vertingas turiniu, pradėjo bręsti po savanoriškos veiklos Kretingos rajono turizmo informacijos centre 2015 metais. Dalyvavau projekte, kurio tikslas – suteikti galimybę jauniems žmonėms įgyti asmeninių, socialinių, profesinių kompetencijų ir darbo patirties per savanorystę. Tais metais mano laisvalaikis buvo „parduotas“ žygiams po Kretingos rajoną: vis ieškodavau neaplankytų vietų, tad keliaujant susikaupė didelis žinių bagažas. Norėjosi pasidalinti įspūdžiais su kitais ir parodyti krašto slėpinius. Pastebėjau, kad mūsų krašto paveldo potencialas nepakankamai išnaudotas. Archeologiniai, mitologiniai objektai yra ta Kretingos rajono turizmo niša, kuri dar laukia savo lankytojo...

Mums reiktų suvokti mūsų krašto unikalumą. Kuršiai – autochtonai, kurie paliko ryškų pėdsaką Kretingos istorijoje. Miesto vardas yra kuršių kilmės: jį gavo nuo pilies pavadinimo, stovėjusios ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio. Bet vis dar tenka išgirsti pasakaitę apie bajoraitę Ingą, kai, dardant vežimo ratams akmenuotu keliu, tėvas paklausia: „A kret, Inga“? Liūdniausia, kad tokiais atvejais kuršių istorijos dalis nutylima, o juk mūsų kraštas – daugiasluoksnis: baltiškoji istorijos dalis tokia pat įdomi, kaip ir Jono Karolio Chodkevičiaus ar Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laikai.

Galime pasigirti, turintys 22 piliakalnius (palyginti, Skuodo r. – 13, Klaipėdos r. – 14). Kretingos rajone turime vienintelę pietiniame Kurše Lietuvos teritorijoje išlikusią paveldosauginę kūlgrindą, kai apskritai jų mūsų valstybėje tėra vos keletas. Kalbu apie Kašučių kūlgrindą. Bet apie ją retas žino. Nėra jokių nuorodų ar informacinio stendo.

Tad trūko išsamios, patraukliai ir lengvai pateiktos turistinės informacijos. Apie piliakalnius, alkakalnius, mitologinius akmenis, šaltinius ir pan. Norint pristatyti Kretingos kraštą vien gražių nuotraukų su kraštovaizdžiu neužtenka. Kaip ir vienos kitos sutrumpintos legendos. Iš Nasrėnų kaimo kilęs vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas apie mūsų piliakalnius, tai darė su dideliu įkvėpimu bei pasididžiavimu – vien tekstai apie Imbarės („Karė pas Salantų pilį“) ir Nagarbos („Senkų kalnas“) piliakalnius yra tarsi maži apsakymai, keliantys susižavėjimą. Todėl ir pasirinkau kitokį leidinio formatą, kuriame būtų sudėti įdomiausi mūsų krašto pasakojimai, o keliauti būtų galima savarankiškai.

– Kiek truko „neatrastojo“ Kretingos krašto paieškos, kokiais principais vadovavotės, atrinkdama objektus, kuriuos siūlote pažinti ir keliautojams?

– Nors nuo gimimo augau Kretingoje, tačiau savo gimtąjį kraštą iš naujo atradau palyginti visai neseniai. Nepažinau jo taip artimai kaip dabar net ir studijuodama istoriją Klaipėdos universitete. Keista, bet nutraukus studijas, prasidėjo tikrasis istorijos pažinimas. Pradėjau savarankiškai keliauti: vieną objektą keitė kitas, aplankytų vietų sąrašas vis ilgėjo. Kaskart prieš išvykdama susirinkdavau visą informaciją apie objektą – taip sukaupiau daug literatūros. Kai kurie objektai turi savo lankymo laiką. Pavyzdžiui, piliakalnius geriausia lankyti rudenį ir pavasarį: nukritus lapams atsiveria gynybinės struktūros (pylimai, matosi grioviai), dydis, ką vasarą paprastai slepia žaluma, o žiemą – storas sniego sluoksnis. Ėgliškių (Andulių) piliakalnio niekaip nepavyks nufotografuoti vasarą, nes medžių lapija viską paslepia, o iš pietų pusės telkšo šlapynė su uodų kariauna. O štai rudenį jau atsiveria labai gražus piliakalnio vaizdas, pelkynai tampa įžengiami ir galima šniukštinėti.

Naująjį leidinį nemokamai galima įsigyti Kretingos turizmo informacijos centre.

– Kas buvo legendų ir padavimų, kuriuos atskleidėte leidinyje, šaltinis?

– Rinkti medžiagą teko po kruopelytę iš įvairiausių straipsnių ir knygų, ir tai tęsėsi keletą metų, kol sukaupiau archyvą apie Kretingos rajono lankytinas vietas. Daug laiko praleisdavau Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje, Kraštotyros skyriuje, kur kaupiami straipsniai apie mūsų rajoną. Naršydavau ir internete, specialiuose puslapiuose, kur pateikiami skaitmenizuoti seni spaudiniai. Rinkau ir kaupiau viską, kur bent keliais sakiniais užsimenama apie mūsų rajono paveldą, nes viskas buvo be galo įdomu ir svarbu tai išsaugoti. Vis dažniau pagalvodavau, kad būtų puiku, jei kada nors visa tai sugultų į vieną leidinį ir būtų lengvai prieinama kiekvienam, neabejingam mūsų krašto paveldui, istorijai. Tad šiais metais, sulaukusi pasiūlymo iš Kretingos rajono turizmo informacijos centro, savo idėją įgyvendinau.

– Ar leidinys „Neatrastas Kretingos kraštas“ turės tęsinį?

– Visko į leidinį sudėti nepavyko – dar tikrai yra, ką parodyti ir papasakoti. Galima tik pasidžiaugti, jog mūsų valstybėje vietinis turizmas išgyvena apogėjų. Tautiečiai atranda Lietuvą, ir tai – labai džiugu. Gręžiamasi į savo etninį paveldą. Visa tai lemia norą keliauti ir pažinti savo kraštą. Leidinys „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ – viso to dalis.

– Kuris objektas Jums, kaip leidinio autorei, yra „pats pačiausias“, kodėl? Ir kodėl jo rekomenduotumėte neaplenkti tiems keliautojams, kurie Kretingos kraštą ryžosi pažinti kitaip?

– Nenorėčiau būti banali, tačiau pats pačiausias yra Kretingos rajonas su visais baltiškojo paveldo paminklais. Kiekvienas jų yra savitas, menantis skirtingą istoriją, kitokios išvaizdos. Tačiau, žinoma, turiu ir savo „numylėtinių“. Pirmiausiai, Nagarbos piliakalnis, Kuršo dalybų akte paminėtas 1253 m. kaip Nebarge. Tai – unikalus kuršių palikimas, žemaičių „bliūdkalniu“ vadinamas. Kaip amfiteatras. Gynybiniai pylimai supilti ratu, yra gili įduba, ir tai neprimena standartinio piliakalnio. Legendų legendos driekiasi aplink šį mistinį protėvių paminklą. O kai Tenžės slėnis nubalinamas vakarinio rūko, jo marška apgaubia piliakalnio papėdę ir šis tarsi plūduriuoja, pagalvoju – ta akimirka, kai legendos gimsta ir pajauti tą senovės dvasią...

Turime ir išskirtinį, šimtametį Plokščių ąžuolą – nekart trenktą žaibo, išpuvusiu, tuščiaviduriu kamienu. Anot mūsų kraštotyrininko Igno Jablonskio, tai buvusi šventa vieta. Netoli medžio buvo aptiktas apeiginis akmuo su dubeniu, kuris, deja, neišliko. Stebėtina, jog kuršių galima šventvietė, pats Vytauto Didžiojo laikus menantis ąžuolas iki mūsų dienų liko reikšmingas vietinei bendruomenei. Kai trenkė žaibas 2015-aisiais, jie puolė kibirais gesinti savo „vietos įžymybės“... Tai – unikalu. Šis medis tiesiog nepasiduoda negandoms ir kasmet sulapoja, taip džiugindamas kiekvieną atvykėlį. Bet kiek apie jį žino ir aplanko?

Norinčių keliauti po Kretingą rajoną visada atsiras, jei krašto slėpinius atversime pažinimui ir jais didžiuosimės.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas