Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Devyniolikos metų sukaktį paminėjusi Kretingos anoniminių alkoholikų grupė „Vilties slenkstis“ ragina išdrįsti žengti pirmuosius žingsnius ir kviečia susitikti Vilniaus g. 4.

„Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti, drąsos keisti, ką gali pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“, – tokia malda skambėjo švenčiant Kretingos anoniminių alkoholikų grupės „Vilties slenkstis“ devyniolikos metų sukaktį. Iš visos Lietuvos suvažiavę išdrįsusieji garsiai pripažinti savo ligą ir pradėję blaivų gyvenimą vyrai ir moterys bei jų artimieji atvirame susirinkime dalijosi patirtimi ir kalbėjo apie tai, kaip jie jaučiasi ir ką daro, kad išliktų blaivūs.

Pirmieji žingsniai

„Kas visų svarbiausia? Visų svarbiausia yra pripažinti pačiam sau, kad tu – alkoholikas. Suvokti, kad alkoholizmas yra liga. Ir turėti noro, ryžto su ja kovoti, – taip trumpai pirmuosius žingsnius blaivaus gyvenimo link nusakė dauguma iš 65 atvirame susirinkime dalyvavusių vyrų ir moterų.

Visi jie pabrėžė, jog pagalbos norintieji vaduotis iš alkoholizmo gniaužtų galima gauti daug ir visokios: tai ir gydymas specializuotose ligoninėse, ir Minesotos programa, skirta priklausomybei nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų bei azartinių lošimų gydyti, ir vadinamasis kodavimas, kuris taip pat yra padėjęs ne vienam žmogui.

„Tačiau medikamentinio gydymo ar Minesotos programos nepakanka. Išėjęs iš ligoninės tu vėl atsiduri toje pačioje aplinkoje, ir tave supa žmonės, kurie, kad ir labai norėdami padėti, ne visada gali tai padaryti. Todėl kviečiame visus ateiti į anoniminių alkoholikų grupes. Ateiti, pabūti, pasiklausyti patirties tų, kurie taip pat turi šitą bėdą. Kurie kiekvieną rytą, nepaisant to, ar yra blaivūs savaitę, ar mėnesį, ar keletą arba keliolika metų, sau pasako: „Šiandien negersiu“. Patikėkite, niekas čia nieko neauklėja, nenurodinėja, kaip gyventi. Mes visi lygūs, visi dalinamės savo patirtimi, ir vienija mus tai, kad norime gyventi blaiviai“, – tikino kalbinti žmonės, pridurdami, jog tiems, kas pasirinko blaivybės kelią, labai padėjo ir tai, kad jų artimieji lanko Al-anon – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrijos – grupes. Nes alkoholizmas nėra vien tik alkoholiko liga, jis tampa visos šeimos liga, kurią reikia stengtis įveikti kartu.

Atrado ramybę

„Alkoholizmas yra liga. Baisi ir klastinga liga, kuria susergame palaipsniui – juk nė vienas iš mūsų negimė alkoholikas, – sakė savo išgyvenimais sutikusi pasidalinti Kristina. – Į blaivybės kelią įžengiau prieš dvylika metų. O iki tol – gėriau. Gėriau daug. Būdavo, važiuojam į kokį pobūvį, ten žmonės po truputį gurkšnoja, leisdami taurelę ratu, o aš jau vos sulaukiu, kol iki manęs ateis... Tokia buvo gėrimo pradžia, kas dėjosi toliau, prisiminti nesinori.“

Kristina mano, jog jos nuosmukis prasidėjo žuvus vyrui, kai ji liko našlė su mažais vaikais ir tokiu būdu pradėjo malšinti širdgėlą. „Prisimalšino“ iki to, kad, kaip pati sako, net bijodavo pereiti per gatvę, atrodydavo, kad visi automobiliai tik ir taikosi ją suvažinėti, bijodavo lipti laiptais – atrodė, kad jie kruta, juda. Problemų – daugybė: ir dėl darbo, ir dėl šeimos, tačiau, kai išgerdavo, atrodydavo, kad tos problemos atsitraukia. Nors iš tikrųjų – tik gilėjo.

„Aš esu labai dėkinga savo tėvams, ypač – tėveliui. Jie mane paragino kreiptis pagalbos. Ir prieš dvylika metų žengiau pirmąjį žingsnį: pasirinkau Minesotos programą. Ten bebūdama sužinojau, jog yra anoniminių alkoholikų grupės, kad čia, Kretingoje, yra „Vilties slenkstis“. Grįžusi pradėjau lankyti susirinkimus. Didžiausias jų pliusas, didžiausia pagalba tai, kad tu matai, jog ne vienas toks esi su savo liga, su savo problemomis. Ir mokaisi su liga gyventi“, – pasakojo Kristina.

Tiesa, ji prisipažino, kad ne visus dvylika metų išbuvo blaivi. Po penkerių vėl buvo „nutrūkusi“.

„Matyt, mano galvoje vis dar knibždėjo mintis: gal aš ne tokia, kaip visi, gal aš ypatinga alkoholikė. Gal aš galiu truputį išgerti, ir nieko nebus. Ir vienąkart pobūvyje išgėriau šampano taurę. Nieko nebuvo. Po kurio laiko dar, ir dar, ir vėl pradėjau gerti. Taip, kad rytais pirma ne pusryčių valgyt, o išgert norėdavau. Ir vėl – problemos su darbu, problemos šeimoje – net vaikų teisių specialistai jau pradėjo lankytis... Vėl įvariau save į kampą“, – prisiminė skaudžią patirtį Kristina.

Kaip ji grįžo atgal į blaivybę? Moteris sako, kad sunkiai. Ir labiausiai jai padėjo būtent „Vilties slenksčio“ susirinkimai, padėjo dvylikos žingsnių programa, kuri ne tik deklaruojama: jos laikomasi, ji veikia.

„Aš išsivadavau nuo visų baimių. Aš atradau ramybę. Tad, remdamasi savo patirtimi, sakau: ateikite. Ateikite į mūsų susirinkimus, kurie vyksta kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 19 val. prie bažnyčią juosiančio mūro prisiglaudusiame namelyje Vilniaus gatvėje 4“, – ragino Kristina.

Ketvirtis amžiaus blaivybės

Prie Kristinos raginimo prisijungė ir Arvydas. Iš Kauno kilęs dabar Vilniuje gyvenantis vyriškis sakė jau dvidešimt penkerius metus esąs blaivus, ir šitaip išsilaikyti jam padeda būtent anoniminių alkoholikų grupių susirinkimai.

„Kad ateičiau į blaivų gyvenimą man teko labai daug pereiti. Net šešiolika metų kalėjimuose prasėdėti, – pasakojo Arvydas. – Gimiau ir augau Šančiuose, aplinka – patys suprantate, kokia. Jau vaikystėje pradėjau bėgti iš namų, pradėjau išgėrinėti, paskui – girtauti. Patekau į nepilnamečių koloniją. Grįžau – vėl ta pati terpė, vėl tie patys draugeliai. Kalėjimas – šešeri, paskui septyneri metai. Nusivariau tiek, kad odekolonas pagirioms buvo prabanga. Ir klijus uosčiau, ir narkotikus vartojau. Susirgau epilepsija. Papuoliau į psichiatrijos ligoninę. Ten vienas gydytojas man pasakė labai trumpai ir aiškiai: nori – eik, gerk ir mirk.“

Už surastą kelią į blaivybę Arvydas sakė esąs dėkingas seseriai. Ji, sužinojusi, kad yra Al-anon grupė, pradėjo lankyti susirinkimus. Ir vieną dieną sugebėjo įkalbėti brolį kartu su ja nueiti į anoniminių alkoholikų grupės susirinkimą.

„Atėjau ir apstulbau: pamačiau, jog į susirinkimą atėjo keletas mano buvusių „bičiulių“, su kuriais kartu daug visokių negerų dalykų buvo pridaryta, kartu gerta. Aš, jų nebesutikdamas, maniau, kad jie jau mirtinai prasigėrė. Žiūriu: sėdi, pasitempę, su kostiumais ir kaklaraiščiais. Nesikeikia, nesiplūsta, gražiai bendrauja. Pamaniau: tai man tinka. Ir aš taip noriu. Tad nuo 1994 metų lapkričio dešimtosios esu blaivus, pats prisidėjau prie anoniminių alkoholikų grupių steigimo kalėjimuose“, – pasakojo Arvydas.

Ar buvo sunku, ar nekilo pagundų vėl užgert? Arvydas neslėpė: ir sunku buvo, ir pagundų kilo. Bet sustabdydavo prisiminimai, iš kokio liūno išsikapstė. Tačiau visą laiką palaikė ir palaiko pagrindinis tikslas „šiandien aš negeriu“ ir bendravimas anoniminių alkoholikų grupėse.

„Ką patarčiau norintiems gyventi blaiviai? Pirmiausia išdrįsti ateiti pas mus, pas anoniminius alkoholikus. Ir būtų labai gerai, jeigu kas nors padėtų: ar žmona, ar mama, ar draugas, kad pasakytų: nueikim. O kai išgirsti, kaip žmonės patirtimi dalijasi, viskas kitaip pasirodo“, – tikino Arvydas.

Jam paantrino Kristina, pridūrusi, kad visų pirma reikia pačiam prisipažinti: „esu alkoholikas“. Ir nemanyti, jog alkoholikai – tik tie, kas jau prie konteinerio atsidūrė. Toli gražu.

„Išblaivėti yra daug galimybių. Bet kaip toliau blaiviai gyventi, jeigu visą gyvenimą gėrei? Kaip užkaišioti tas „skyles“, kaip išmokti gyventi be taurelės? Štai šito mokomės anoniminių alkoholikų susirinkimuose“, – akcentavo moteris.

Šeimos ligą įveikti kartu

Prie pokalbio prisijungė porą šeimų: Romas ir Gražina bei Petras su Vilija (vardai pakeisti). Jie akcentavo, jog alkoholizmas – šeimos liga, ir labai gerai, jeigu artimieji taip pat kreipiasi pagalbos ir pradeda lankyti Al-anon grupes.

„Mano vyras jau keletą metų blaivus. Galiu drąsiai sakyti: jam padėjo būtent anoniminių alkoholikų susirinkimai. Ir mane jis paragino nueiti į Al-Anon, kad aš geriau suprasčiau, kas yra alkoholizmas, kokia tai liga. Iš pradžių man nepatiko, nes nebenorėjau prisiminti visų tų problemų, kurios kildavo, kai vyras gėrė. Tačiau paskui pajutau, kad man reikia patarimų, kaip gyventi su savo ligą pripažinusiu ir norinčiu būti blaiviu žmogumi. Patikėkit: tikrai padėjo. Padėjo suvokti, kad mes nesistengiame pakeisti alkoholikų, mes mokomės gyventi ir keičiamės pačios“, – kalbėjo Gražina.

O Vilija pati pirmoji nuėjo į Al-Anon grupės susirinkimus. Nuėjo, nes norėjo išsiaiškinti: ką ji daro ne taip, kad jos vyras geria. Geria tiek, kad teko išeiti iš namų ir gyventi atskirai: kartu buvo nebeįmanoma.

„Bendravimas su tokią pat bėdą turinčiais žmonėmis padėjo suvokti, kur yra klaidos, ką aš ne taip darau, – pasakojo Vilija. – Pirmas žingsnis – pripažinti, kad tavo žmogus alkoholikas. Antras – įsiminti: aš nesukėliau alkoholizmo, aš to negaliu kontroliuoti ir padėti. Ir neklausyti, jeigu tau sako: aš dėl tavęs užgėriau, tu esi kalta, dabar padėk man. O juk išgirdus tokius žodžius užpuola savigrauža: gal aš tikrai kažką ne taip padariau, gal kažkur kažką nutylėti galėjau, gal reikėjo kitaip elgtis, gal kitaip reaguoti. Juk alkoholikai net labai sugeba žmonėmis manipuliuoti.“

Vilija pabrėžė: reikia suvokti, kad tavo artimojo alkoholizmas su tavimi visiškai nėra susijęs. Jis ligonis, bet ir jo namiškiai tampa ligoniai. Serga visa šeima, ir labai dažni atvejai, kai artimieji suserga depresija.

„Mes, alkoholikų žmonos ir mamos, linkusios prisiimti kaltę, linkusios priimti tos ligos sukeltus padarinius. O pats alkoholikas dažnai pasekmių nejaučia, nes žmona ar mama bėga už jį padaryti, už jį sutvarkyti. Tarkim, grįžo visiškai prisigėręs, pridergė namus. Mes juk puolam valyti – negi paliksi. Rytą atsikėlęs jis mato tvarkingus namus, vietoj to, kad pats būtų priverstas viską sutvarkyti. Ir kaip tu jam įrodysi, kad čia kažkas buvo sudaužyta, čia – sulaužyta, čia, atsiprašau, privemta... Mano pavyzdys: vyras užstatė lombarde vestuvinį žiedą. Tai aš, niekam nieko nesakiusi, greitai užsakiau kitą. Jis pasekmių nepajuto“, – pasipasakojo Vilija.

Tad ką reikia daryti? Paleisti. Ir nuo jo atsiriboti. Pasakyti: žmogau, nors aš tave labai labai myliu, tau padėti negaliu.

„Ko mane išmokė Al-Anon: visų pirma, aš nesu greitoji pagalba, jeigu tau blogai – kviesk medikus. Aš vyrui pasakiau: jei aš tau per septynerius metus nesugebėjau padėti, tu vis tiek geri, vadinasi, tau ne mano, o kita, rimtesnė pagalba reikalinga. Beje, kai pradėjau lankyti Al-Anon, vyras pagalvojo, kad galės toliau gerti, nes aš suprasiu, kodėl jis geria... Metus palankiusi Al-Anon aš nuo jo visiškai atsiribojau. Dabar situacija tokia: aš Al-Anon treji metai, vyras jau porą metų – su nedidele pertrauka – lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus, ir, regis, po truputį išmokstame vėl gyventi“, – prisipažino Vilija.

Žmonos pasakojimą girdėjęs Petras apibendrino jos žodžius: „Man labai padėjo, kad žmona nuėjo į Al-Anon. Ji, susivokusi savyje, padėjo ir man suvokti, ką aš ne taip darau. O anoniminių alkoholikų grupės susirinkimai padeda gyventi blaiviai.“

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas