|
|
|
Prezidentės medalis – daugiavaikei iš Kiauleikių
Artėjančios Motinos dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė tradiciškai įteiks valstybinius apdovanojimus penkis ir daugiau vaikų išauginusioms mamoms. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis bus įteiktas ir Kiauleikiuose gyvenančiai Genovaitei Lazdauskienei. Žinią pasitiko santūriai Tačiau devynis vaikus užauginusi 85-erių senolė į sostinę nesiruošia – pasak jos, ne tik todėl, kad kelionė tolima, o kojos klausyti nenori. „Prisivažinėjau jauna būdama. Su nuo vaikystės negalią turinčiu sūnumi, į kurį sergantį žiūrint ir dabar širdį plėšte plėšia, po Vilniaus ligonines metų metais teko trankytis“, – sakė ji. Žinią, kad bus apdovanota, Genovaitė pasitiko maloniai, bet taip pat santūriai, svarstė, ar auginti vaikus mamoms yra koks nors didelis nuopelnas – greičiau tai didelis džiaugsmas. O pačių vaikų meilė, pasakytas geras žodis jai – svarbiau už valstybės įvertinimą. Paklausta, ar nebuvo per sunku su tokiu dideliu būriu, pašnekovė nusišypsojo – jokios bėdos: pirmieji keturi buvo pametinukai, tarp kitų irgi ne per didžiausias metų skirtumas. Anot senolės, šliaužiojo, rėplinėjo visi pažemiais, vieni kitus dabojo. „Pagalvokit, Raselei pačiai dar tebuvo penkeri, o prie sukniurkusio naujagimio naktimis iš lovos vystyklų pakeisti keldavosi, nors niekas to daryti jos nei prašė, nei juo labiau vertė“, – susigraudino prisiminimais pasidalijusi senolė. „Bet ir buvom prie Rasos lipte prilipę. Kai į Klaipėdą už vyro tekėjo, ašaras liejom – kaip dabar ji mus paliks, kaip išeis iš namų, ar kada atvažiuos?“ – juokėsi G. Lazdauskienės dukra palangiškė Rita Venckuvienė.
Ištekėjo už traktorininko-romantiko Genovaitė, kaip ir jos amžiną atilsį vyras Adolfas, – Sibiro tremtiniai. Tačiau susipažino jau grįžę Lietuvon, dirbdami prie Palangos esančiame Dobile. Ji buvo fermos darbininkė, o jis – traktorininkas, tik paskui išsimokė į vairuotojus. Kai ištekėjo, Genovaitė buvo 25-erių, po metų atsirado pirmasis sūnus, Adolfo vardu pavadintas tėvo garbei. Šiandien tam pirmagimiui jau 60. Kol draugavo, Genovaitė džiaugėsi – štai, tik pažiūrėkit, koks bus jos vyras: ir protingas, ir apsišvietęs, daug kas galės pavydėti, nes tiek visko įdomaus gali papasakoti, knygas nuolat skaito. Tačiau po santuokos, juolab kai vienas po kito pasipylė vaikai, jaunai žmonai šios savybės apkarto. „Tai kad, būdavo, po darbo įžengs į namus – nieko kito, tik – už knygos. Sukildavo man nervai, neatlaikydavau – imdavau šaukti, ar gyvulius galų gale apliuobs kas?!“ – apie kivirčų priežastį pasakė pašnekovė. Ritos žodžiais, iš tikrųjų būdavę dienų, kai tėvai „rizindavosi“ kaip šuo su kate. Toks Genovaitės požiūris į vyrą esą neatsitiktinis: „Ji pati savo ramaus būdo tėvuką, mūsų senelį, kurio anksti neteko, nuolat idealizavo, norėjo, kad ir mūsiškis toks būtų, o buvo kur kas smarkesnio charakterio, be to, romantikas.“ Turtas – artimiausi žmonės Kad Adolfas mylėjo vaikus, jais rūpinosi, pripažino ir Genovaitė. Tarybiniame ūkyje jau dirbdamas pienvežės mašinos vairuotoju, tuos mažuliukus į kabiną po tris ar keturis susisodinęs, net prie jūros nusiveždavo, stengdavosi, kad kaime augantys vaikai toliau savo kiemo pamatytų. Paklausta, ar dabar jaučiasi laiminga, G. Lazdauskienė atsakė nedvejodama – kaip ne, kai vaikai jau suaugę, kuris aukštuosius, kuris paprastesnius mokslus baigę, bet visi specialybes įgiję, visi dirbantys. Išsibarstę kas Palangoje, kas Londone, kas čia pat, Vydmantuose ar Pryšmančiuose, o pas mamą suvažiuoja ne tik per šventes, bet ir savaitgaliais ar šiaip kurią dieną. „Labai turtinga esu: 9 mano sūnūs ir dukterys, jų antrosios pusės, 15 anūkų, proanūkių 12, o keturi dar – pakeliui“, – suskaičiavo guvi senolė.
|
|
