Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Kiek atsimenu save, visada muzikavau“, – tvirtino kretingiškė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Orinta Šlušnytė.

Kretingiškė Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Orinta Šlušnytė teigė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be muzikos. Kiekvieną laisvą akimirką ji stengiasi išnaudoti muzikuodama ar galvodama apie muziką. Mergina atlieka solinius kūrinius, o nuo praėjusio rugsėjo kartu muzikuoja ir su krikščioniškos muzikos grupe „Vėtra“.

Meno mokyklos horizontuose

Troškimas muzikuoti ir būti dėmesio centre Orintą lydi nuo pat vaikystės. „Kiek atsimenu save, visada muzikavau. Vaikystėje, kai sesė grojo pianinu, dažnai ateidavau šalia jos ir imdavau dainuoti įvairias daineles“, – tvirtino ji.

Mergina augo su dviem seserimis, kurios taip pat muzikalios. Kadangi viena sesių jau grojo meno mokykloje, muzika nuolatos skambėjo namuose. Tad vieną dieną mama merginai pasiūlė pradėti lankyti meno mokyklą, ilgai nesvarsčiusi ji sutiko.

„Pasirinkau fortepijoną, apie kitus instrumentus daug negalvojau, nes man labai patiko, kaip sesė grojo, o ir pianinas namuose jau buvo. Dėl šio savo sprendimo džiaugiuosi iki šiol“, – tikino O. Šlušnytė. Nors ji lankė ir žolės riedulį, šokių būrelį, kelis chorus ir keramikos užsiėmimus, vis dėlto muzika ilgainiui tapo mėgstamiausia sritimi.

Mergina Kretingos meno mokykloje mokėsi 7 metus, mokytojos Rimos Stonkuvienės fortepijono klasėje. Ji dalyvavo įvairiuose koncertuose ir konkursuose kaip solo atlikėja bei kartu su akordeonistų ansambliu, taip pat dainavo chore „Smiltė“.

Anot Orintos, pati svarbiausia patirtis, įgyta meno mokykloje, – muzikiniai pagrindai. „Dalyvavimas konkursuose suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir savivertės, neliko itin didelės scenos baimės“, – teigė ji. Mergina įvardijo, kad septyneri metai meno mokykloje išmokė laiko planavimo ir gebėjimo susidėlioti prioritetus – jei artėdavo koks nors konkursas ar koncertas, ji stengdavosi kuo sparčiau atlikti namų darbus ir kuo ilgiau groti.

Meno mokykloje buvo įskiepytas ir atsakomybės jausmas. „Viešai kūrinį norisi atlikti kaip įmanoma geriau“, – sakė Orinta. Ji atviravo, kad kartais gerai pagroti nepavykdavo, tačiau tokios patirtys užgrūdindavo ir skatindavo groti dar intensyviau bei neprarasti motyvacijos: „Manau, kad daugumos žmonių gyvenimas sudarytas iš pakilių ir nesėkmingų akimirkų. Jei kas nors šiuo metu nesiseka, visa tai kažkada pagerės, anksčiau ar vėliau pasitaisys“.

Mergina itin dėkinga savo fortepijono mokytojai R. Stonkuvienei, kuri suteikė pasirinkimo laisvę, o reikiamose situacijose skatindavo siekti užsibrėžtų tikslų.

Dar viena sritis, išmokiusi Orintą atsakingumo, – kelionės. Ji tvirtino, kad tai vienas svarbiausių ir smagiausių momentų besimokant meno mokykloje. „Išvykų metu ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse atrasdavau naujų draugų, susipažinau su naujomis šalimis, galėjau iš arčiau pažvelgti į jų kultūrą bei tautų muziką“, – prisiminė ji.

Daug prisiminimų liko ir iš dalyvavimo Dainų šventėse: „Tas vienybės jausmas ir patriotiškumas yra žodžiais nenusakomas. Net ilgos repeticijos Kalnų parke man buvo vienas malonumas.“

Muzika – kasdienybės dalis

Orinta teigė, kad muzikinė veikla užima beveik visą jos laisvalaikį: „Nuolatos galvoju apie muziką, kartais ir pamokų metu nejučia mintimis nusikeliu į repeticijas. Jei kitą dieną laukia konkursas, koncertas arba repeticija, apie juos galvoju ir eidama miegoti“, – pasakojo ji.

Vis dėlto, O. Šlušnytė mano, kad mokykla ir muzikinė veikla yra suderinamos sritys: „Nuolatos tenka rinktis. Išsiugdžiau atsakingumą prieš kitus žmones, todėl negaliu jų nuvilti, kad ir kokia sudėtinga situacija būtų. Man patinka fortepijono mokytojos išsakyta mintis, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir suspėji padaryti“, – atskleidė ji.

Kaskart sulaukus pakvietimo į renginį, Orinta siekia įtraukti ir kitus savo draugus. Vasaromis ji grodavo ir vestuvių ceremonijose bei mišiose. Dažnai kvietimų dalyvauti renginiuose ji sulaukia paskutinę akimirką.

Mergina negalėjo įvardinti, kuri sritis – muzikavimas grupėje ar solo partijų atlikimas – jai yra artimesnis. „Grojant solo galiu pati rinktis repertuarą, repetuoti vieną kūrinį tiek, kiek man norisi. Kadangi pati sau galiu pagroti, nereikia prie nieko derintis ir ieškoti kompromisų“, – svarstė Orinta. Solinius pasirodymus įprastai ji atlieka įvairiuose mokyklos renginiuose.

Grojant grupėje reikia daugiau repeticijų ir pastangų siekiant kuo geresnio rezultato, tačiau pasirodyti scenoje per koncertus ar konkursus yra smagiau negu grojant individualiai. „Labai džiaugiuosi, kad man pavyksta suderinti abi sritis. Grupėje reikia labiau prisiderinti, kiekvienas žmogus yra skirtingo charakterio, – kalbėjo O. Šlušnytė. – Nors kartais iškyla nesutarimų, tačiau bendra muzikinė veikla skatina ir asmenybės tobulėjimą – komunikacija su kitais žmonėmis suteikia pasitikėjimo savimi.“

Trečiokė gimnazistė atskleidė, kad krikščioniškos muzikos grupėje „Vėtra“ yra keli abiturientai, šie mokslo metai jiems paskutiniai, tad norisi išnaudoti visas teikiamas galimybes, todėl daugiau laiko ji skiria grupei negu solinei veiklai.

Pastaruoju metu Orinta gyveno pranciškoniškojo jaunimo „JauPra“ metinio suvažiavimo, kuris vyko Kretingoje, nuotaikomis. Nors ir nėra šios brolijos narė, tačiau ji padėjo Kretingos JauPros jaunimui surengti šį metinį susirinkimą – pakvietė „Vėtrą“ ir keletą draugų, giedojusių chore. Kartu šlovino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kretingos pranciškoniškos brolijos nariai ir jų bičiuliai.

Vienuoliktokė pripažino, kad norėtų sieti savo ateitį su muzika ir tai neliktų tik pomėgis. „Vis dar esu ieškojimų ir dvejonių kelyje. Jei ir pasirinksiu kažkokią kitą sritį, kuri bus pagrindinis mano gyvenimo šaltinis, muzika liks svarbi mano gyvenime ir jos tikrai neapleisiu. Muzika – mano sritis, tai – Dievo dovana“, – patikino dainininkė.

Sigita RAZMUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas