Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Į Krasnojarsko kraštą, Irbėjų, ištremti tremtiniai su savo šeimų nariais Darbėnų bažnyčioje, kurioje šv. Mišias aukojo Darbėnų parapijos klebonas Viktoras Dirvonskis (šeštas iš dešinės).

Masiniai trėmimai, Sibiras, neteisybė ir dėl jos patirtos nuoskaudos niekada neišnyks iš mūsų tautos atminties. Vedina noru išsaugoti šių skaudžių istorinių įvykių atminimą, grupė tremtinių, ištremtų tuo pačiu metu – 1949 metų kovo 25 dieną pradėtos operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu ir atsidūrusių Krasnojarsko krašto Irbėjaus miestelyje, susitikę Darbėnų bažnyčioje pagerbė jau anapilin išėjusius likimo brolius ir seseris, pasidalino prisiminimais, mintimis pabuvojo ten, kur kentė šaltį, badą ir degė vieninteliu troškimu – grįžti į Lietuvą.

Tai – jau antras Irbėjaus miestelio tremtinių susitikimas, kurį suorganizavo Telšiuose gyvenanti nuo Grūšlaukės kilusi Anastasija Jurgutienė, kurios pastangomis pirmasis susitikimas įvyko prieš 10 metų.

„Kai skirstėmės, ne vienas suabejojome, ar besusitiksime darsyk – juk metai mums negailestingi“, – prisipažino Kretingsodyje gyvenanti 79-erių Stasė Anužienė, kuri iš Ankštakių su šeima – tėvu, motina, 10 metų broliu Antanu ir 13 metų seserimi Emilija – taip pat buvo ištremta tą lemtingąją Lietuvos žmonėms 1949 m. kovo 25-ąją.

S. Anužienės tėvas Pranciškus Papievis buvo iš ūkininkų šeimos, kariškis savanoris, kaip vyriausias šeimos sūnus turėjęs perimti iš tėvo nemažą iki 100 ha ūkį. Mama Petronėlė Šikšniūtė už savo vyrą buvo jaunesnė 18 metų, gimdė 8 vaikus, tačiau užaugo tik 3 – kūdikius pjovė kokliušas. „Kai prasidėjo karas, man buvo 7 mėnesiai. Motina sakydavo, kad visur su savimi nešiojosi lopetėlę – kad turėtų, kuo mane pakasti. Bet Dievas man liepė gyventi, tad ir iškentėjau visus man skirtus vargus“, – kalbėjo S. Anužienė, dabar jau našlė, išgyvenusi ne tik tremtį, kurioje ji atsidūrė būdama 8-erių, bet ir sūnaus Arvydo netektį. Beje, Arvydas pakartojo savo senelio kelią – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis buvo vienas pirmųjų karių savanorių.

Atsidūrusi tremtyje Papievių šeima pateko į kolūkį „Zavet Iljiča“, ir tik po metų persikėlė į Irbėjų. „Pradžia buvo labai sunki – tėvas ir motina 7 mėnesius išbuvo ligoninėje, o mums, vaikams, motina liepė į turgų nešti vis po kokį daiktą, už kurį gaudavome bulvių. Taip ir mitome, – prisiminimais dalijosi S. Anužienė. – Kartą auksinį mamos laikrodį iškeitėme į kilogramą miltų. Maišėme su vandeniu ir ant krosnies kepėme „lepioškas“ – tokius prėskus paplotėlius. Aš iki pat šiol nieko nesu valgiusi skaniau už tas „lepioškas“...“

Tremtis visiems buvusi sunki – per dieną už talonus tik 100 g duonos asmeniui, nepakeliami miško darbai, šaltis iki 40 laipsnių, nuolatinis alkis. „Kažkaip išgyvenome: sulaukęs 12-os brolis išėjo dirbti krovėju, sesuo išmoko siūti. Man buvo skirta eiti į mokyklą. Klasėje mokėmės 16 respublikų – tiek įvairių tautybių tremtinių mūsų buvo, ypač daug – vokiečių iš pabaltijo. Mokė mus tik rusų kalba – kai 1958-aisiais būdama 18 metų grįžau į Lietuvą, nemokėjau lietuviškų raidžių, kalbėdama taikiau rusiškas galūnes...“, – kad Lietuvoje buvo nelengva pritapti, tvirtino moteris. Grįžusios šeimos irgi niekas nenorėjo priimti, bet pamažu viskas susidėliojo – ji su motina išėjo dirbti į kolūkį, brolis – į armiją. Netrukus Stasė ištekėjo už 7-eriais metais vyresnio Vytauto, susilaukė 3 vaikų.

Irbėjuje gyveno 40 lietuvių šeimų, ir visi – kaip giminės, tik grįžę po tremties pasklido kas kur. Jaunimas susigalvodavo pramogų, rengdavo šokius, – norėjosi draugystės, pažinčių. Gyvenimas šiek tiek pagerėjo po Stalino mirties 1953-aisiais – atsirado duonos, o ir toji buvo jau baltesnė...

„Tremtyje mūsų visų svajonė buvo kada nors atsivalgyti duonos“, – kad nuolatinis alkis, badas yra ryškiausias tremties prisiminimas, neslėpė S. Anužienė.

Ji pripažino – dar pora metų tremtyje, ir vargu, ar ji būtų grįžusi į Lietuvą: baigusi mokyklą, norėjo mokytis medicinos, dirbti. „Kai gavome žinią, kad galime grįžti į Lietuvą, motina iškart nubėgo pirkti bilietų. Nė mano išleistuvių mokykloje nebelaukė – likau be šventės“, – kad motinos, kuri išgyveno iki 1984 metų, troškimas pamatyti tėvynę buvo aukščiau visko, prisiminė S. Anužienė.

Susitikę Irbėjaus tremtiniai pasimeldė, paviešėjo, pažiūrėjo vaizdo medžiagą, kurios parvežė jaunystės vietose viešėje tremtiniai: Irbėjus sunkiai atpažįstamas, viskas pasikeitę – nutiestas geležinkelis, atsiradusi anglies kasykla, pastatytas tiltas per į Jenisejų įtekančią Kaną, miestelis turi ir restoraną.

„Gera visiems susitikti – atrodė, kad vėl visi pabuvojome Irbėjuje. Tačiau man toks susitikimas – kaip žaizdą kas iš naujo išrakinėtų: kas būtų buvę, jeigu ne tremtis, kaip būčiau gyvenusi, kokie mūsų visų likimai būtų susiklostę“, – pasvarstė moteris.

Kitą susitikimą Irbėjaus tremtiniai ketina surengti po 5-erių metų.

---

1949 m. kovo 25–28 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko masinė gyventojų trėmimo operacija, dokumentuose užkoduota „Priboj“ („Bangų mūša“) pavadinimu. Pagal bendrą ištremtų žmonių skaičių tai buvo didžiausi trėmimai okupuotose Baltijos valstybėse. Pagrindiniai operacijos „Priboj“ tikslai buvo galutinis lietuvių, latvių ir estų tautų ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas bei palankių sąlygų masinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarymas konfiskuojant ir panaudojant kolūkių reikmėms ištremtų pasiturinčių ūkininkų turtą. Iš Lietuvos per operaciją „Priboj“ ir papildomo trėmimo metu buvo ištremta daugiau kaip 32 tūkst. 200 žmonių. Tremiama buvo visam laikui, už pabėgimą iš tremties baudžiama 20 metų katorgos.

Trėmimo operacija prasidėjo kovo 25 d., penktadienį, 6 val. ryto ir baigėsi kovo 28 d., pirmadienį, 18 val. Operacijai vykdyti buvo sutelkta per 30 tūkst. 400 baudėjų. Trėmimai vyko iš 50 Lietuvoje veikusių geležinkelio stočių.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas