|
|
|
„Dienos pradžiai. Dienos pabaigai“
„Pajūrio naujienos“, panorusios pasidžiaugti teigiamų pokyčių proveržiu mūsų rajone, tradicinio ir skaitytojams kasmet dovanojamo kalendoriaus herojus šventinei fotosesijai sukvietė į šiomis dienomis duris atvėrusią naująją Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją biblioteką. Pastatą, kuris ne tik keičia Kretingos architektūrinį veidą, bet ir taps vaikų, jaunimo, suaugusiųjų savišvietos, įdomių veiklų ir informacijos sklaidos centru. Vykstant fotosesijai, dar kaukšėjo statybininkų plaktukai, kabojo „stop“ juostos, o ir dulkės dar gulė ant laiptų, sienų, atitvarų. Tačiau tai neturėjo įtakos puikiai nuotaikai, kuria su „Pajūrio naujienomis“ tądien dalinosi Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, lopšelio-darželio „Pasaka“ ugdytinė Deimantė Daktaraitė, Darbėnų gimnazijos pedagogė Edita Gliožerienė, verslininkas karteniškis Gintautas Igaris, ūkininkas vydmantiškis Stasys Šmaižys, policijos pareigūnas Irmantas Galdikas, Pranciškonų gimnazijos gimnazistai karatekos Matas Jonauskas ir Edvardas Petrauskas, kraštotyrininkas kolekcionierius salantiškis Paulius Vaniuchinas. Kokie gi jiems buvo šie metai ir ko 2019 m. kalendoriaus herojai norėtų palinkėti savo krašto žmonėms? Rajono meras Juozas MAŽEIKA sakė, jog gyvenime yra daug įdomių ir mielų veiklų, kurių vieną jis tikrai pasirinks, baigęs rajono vadovo kadenciją. O kalbėdamas apie pokyčius rajone, šiuos, besibaigiančius 2018-uosius, jis įvardino kaip vienus sėkmingiausių metų per jo vadovavimo rajonui laiką: „Nevardindamas tų kliūčių, kurios, vykdant galingus projektus, yra neišvengiamos, vis dėlto turiu pripažinti, kad pavyko įgyvendinti tai, kas buvo suplanuota. Kalbu apie bibliotekos, sporto komplekso statybas, Žemaitės alėjos renovaciją, o kiek dar pavyko atnaujinti šaligatvių, gatvių, žvyrkelių. Manau, kad daug apie tai kalbėti nereikia – žmonės patys mato ir įvertina, kiek gerėja infrastruktūra, aplinka, vadinasi, ir visų gerovė. Asmeniškai metai irgi buvo geri – šeimai, vaikams, anūkams. Kasdieniai dalykai, žinoma, ir yra kasdieniai, tačiau nepatyrėme didesnių stresų, išgyvenimų. Gyvenome toje pusiausvyroje, kuri suteikia ir džiaugsmo, ir rūpesčių, – kaip gi be to... O krašto žmonėms norėčiau palinkėti didesnio vidinio optimizmo – juk gyvenime visada daugiau yra gerų dalykų negu blogų. Tad tai ir mokėkime pamatyti.“
Deimantei DAKTARAITEI – 5-eri metai. Ji – televizijos konkurso „Dainų dainelės“ III turo laureatė. Konkursui mergaitę parengė lopšelio-darželio „Pasaka“ meninio ugdymo mokytoja Judita Viluckienė. Mergaitės mama Viktorija Daktarienė neslėpė, jog duktė – labai veikli mergaitė, ne tik dainuoja, bet ir šoka, yra smalsi, viskuo domisi. „Kur padėsi, ten ir limpa, – pripažino V. Daktarienė. – Šeimoje su vyru Vaidu vadovaujamės nuostata, kad vaiką reikia ugdyti nuo mažumės, leisti jam kuo daugiau pažinti, kad po to, jau vėliau, jam lengviau būtų pasirinkti gyvenimo kelią. Lavinamas vaikas išdrąsėja, kas taip pat labai gyvenime praverčia.“ Mūsų krašto žmonėms V. Daktarienė savo šeimos vardu linkėjo ne tik šiltų švenčių: „Linkėčiau, kad žmonės patirtų kuo mažiau bėdų ir turėtų kuo daugiau veiklų, kas praturtina kasdienį gyvenimą.“ Edita GLIOŽERIENĖ, Darbėnų gimnazijos pedagogė, įkvėpusi mokinius domėtis, gilintis ir pažinti miestelio istoriją per šalia lietuvių gyvenusių ir dirbusių žydų tautos žmonių gyvenimą ir patirtis, neslėpė – metai buvo geri visomis prasmėmis, tačiau didžiausią įspūdį padarė galimybė Darbėnų miestelio žydų istoriją pristatyti Izraelyje. „Ši kelionė man – ne tik neišdildomi įspūdžiai, bet ir naujos didelės galimybės – bendradarbiaujant su Yad Vachem (Jad Vašem) holokausto mokslinių tyrinėjimų instituto archyvu, kurio sukaupta medžiaga – mums prieinama, – dar daugiau sužinoti viską, kas susiję su Darbėnų žydų gyvenimu, istorija, likimais. Džiugina mane ir paprasti maži dalykai, kai, tarkim gauni laišką iš Darbėnuose gyvenusių žydų palikuonių. Istorija – tai kaip dėlionė: dėlioji po detalę, po antrą, kol visuma įgauna aiškumą ir pilnumą. Tie žmonės, su kuriais susirašinėju, labai mus palaiko, pritaria mūsų ieškojimams, o jei gali – yra pasirengę padėti. Visa tai, ką jau žinome, ką esame surinkę, kitais metais turėtų sugulti į atskirą leidinį. Kuo labiau gilinuosi į istorinius dalykus, tuo labiau suprantu, kad mes istorijos neperrašysime. Todėl krašto žmonėms ir palinkėčiau, kad ta istorija nesukeltų priešiškumo ir kad mus lydėtų jausmas „esu didelis iš mažo miestelio“. Ypač to reikia jaunimui – tokia nuostata nuo mokyklos suolo ir būtų mūsų stiprybė.“ Gintautas IGARIS, verslininkas uždarosios akcinės bendrovės „Geralda“, veikiančios 23 metus ir gaminančios žvakes, įkūrėjas ir savininkas pripažino, jog metai jam ir jo vadovaujamam 87 žmonių kolektyvui buvo pilni iššūkių: „Tačiau juos nugalėjome – baigėme išsilaižyti visas žaizdas, kurių patyrėme po praėjusiais metais įmonėje kilusio gaisro. Esame nuolatinėje kaitoje – planas keičia planą, vizijos – vizijas, tačiau savo kryptį išlaikome: einame žiedinės ekonomikos link, ypač kalbant apie draugiškus aplinkai produktus. Turime daug projektų, investicijų, išbandome naujus produktus, dalyvaujame daug parodų. Trys tarptautiniai sertifikatai įmonei labai svarbūs dėl užsienio rinkų – jie ten ypač vertinami, todėl ir reikalingi. Jeigu neturėtume mūsų produkto kokybę patvirtinančių tarptautinių sertifikatų, vadinasi, neturėtume dokumentų, įrodančių mūsų veiklą, o tai ir vietiniam, ir užsienio rinkų vartotojui – tik į naudą. Į naudą ir mums – nuolat tobuliname gamybos procesą, tobuliname produktus. Asmeniškai metai irgi buvo geri: neužleidau savo pomėgio – motociklų sporto, ir Baltijos šalių endūro varžybose Lietuvoje savo klasėje užėmiau II v. Ko palinkėčiau krašto žmonėms? Visų pirma, pasitikėjimo vieni kitais – tą deklaruojame ir savo įmonėje. Tai yra vertybė. Šalia to – ir tikėjimo, pagarbos vienas kitam, tada labai kryptingai judėsime į priekį. Turime tiek nuostabių civilizacijos atradimų, kurie palengvina gyvenimą mums visiems, bet kažkodėl ne visi yra laimingi. Reikėtų surasti balansą, tad ir pilnatvės gyvenime būtų daugiau.“ Irmantas GALDIKAS policijoje tarnauja jau 27-erius metus. Jis teigė, jog besibaigiantys metai buvo geri – ir tarnyboje, ir šeimoje: „Kol kas viskas sekasi. Buvo momentų, kai iš vėžių išmetė policijos reforma – reikėjo pritapti prie naujų iššūkių, naujos tvarkos, bet per laiką tobulėjome, mokėmės ir išmokome. Esu Reagavimo skyriaus tyrėjas, tad kokie bebūtų įvykiai, iškvietimai – kelių eismo, buitiniai konfliktai, rezonansiniai nusikaltimai ar susiję su vaiko teisėmis – į visus tenka reaguoti. Policijos pareigūnas tapo universalus tarnautojas, privalantis gebėti žmogui pagelbėti visose situacijose. Išskirtiniai metų įvykiai – kad pavyko surasti miške pasiklydusius grybautojus – 2 moteris ir vyrą, kurį su kolegomis išnešėme ant rankų. Juokavome, kad miško fėja buvo mums palanki. Jaučiausi pakylėtas, kad pavyko išgelbėti žmogų tiesiogine to žodžio prasme. Jau vėliau išgelbėtas vyras pasisakė – dar dvi valandos, praleistos miške, būtų kainavusios kojų amputaciją. Kuo daugiau sėkmingų nusikaltimų išaiškinimų, nelaimingų atsitikimų užkardymo atvejų, tuo geriau jaučiuosi. Ir krašto žmonėms linkiu visų pirma saugumo, po to – kuo mažiau pykčio tarp artimųjų ir kaimynų.“ Stasys ŠMAIŽYS, ūkininkas, džiaugėsi, kad metai buvę turtingi. „Sulaukiau pirmojo anūko Adomo – taigi pats didžiausias metų turtas. O kalbant apie kasdienybę, apie ūkį, tai gyvenu noru dirbti, noru tobulėti, noru įveikti klimato pasikeitimus, bet pastarasis noras man nepavaldus... Šiandienos ūkininkas gyvena taip, kad kasmet dėl besikeičiančios gamtos, klimato pokyčių turi atnaujinti savo patirtį, nes tai, ką žinojai iki šiol, gali nebesuveikti. Todėl, jeigu šiemet buvo gerai, kitais metais nebežinai, kaip bus. Ką ir kaip mes bekalbėtume, ūkininkas visų pirma priklauso nuo gamtos, o tik paskui – nuo žinių, nuo investicijų, norų įgyvendinimo. Žmonėms gi linkėčiau supratingumo, tolerancijos, išmokti būti laimingiems, nes toks žmogus niekada neserga.“ Aštuoniolikmetis Matas JONAUSKAS ir 16 metų Edvardas PETRAUSKAS – ne tik tos pačios bendruomenės nariai Pranciškonų gimnazijos gimnazistai – jie lanko Kretingoje veikiančią karatė kiokušin „Shodan“ mokyklą ir jau pasiekė gerų rezultatų: Matas Europos karatė čempionate U-18 užėmė II v., U-21 – buvo V–VIII v., vaikinas yra ir Lietuvos karatė čempionas. Edvardas – Europos ir Lietuvos U-16 vicečempionas. Vaikinus treniruoja Lukas Kubilius ir Aivaras Baltmiškis. „Sportas yra tai, kai sau išsikeli iššūkius ir juos įveiki. Pomėgis, susijęs su rezultatu, kurį pasiekęs galvoju, kaip dar galėčiau patobulėti. Atrodo, lyg ir nesvarbu tas rezultatas, bet pirmosios vietos visada labai norisi. Ne visada pavyksta pasiekti to, ko nori, nes puikiai supranti, kad reikia įdėti labai daug darbo“, – kalbėjo E. Petrauskas. M. Jonauskas pritarė savo klubo bičiuliui: „Sutinku – reikia tobulėti, reikia rezultato. Kiekvieną kartą, atsidūrus ant tatamio ir po to nuo jo nuėjus, mokaisi iš savo klaidų.“ Vaikinai pripažino, kad „Shodan“ mokykla yra tarpusavyje bendraujančių sportininkų klubas, kurio nariai vienas kitą palaiko, „serga“ per varžybas, stebi vienas kito kovas ir iš to mokosi. Svarbiausia – patirti tą jausmą, ne nuovargį, o euforiją, jeigu tikrai gerai kovojai ir dar – nugalėjai. Matas savo draugams ir visiems kitiems švenčių proga linkėjo tikslų siekimo, Edvardas – daugiau užsispyrimo ir motyvacijos, kurios daug kam dar labai trūksta. Paulius VANIUCHINAS, iš Salantų kilęs kraštotyrininkas kolekcionierius, šiuo metu gyvenąs Vilniuje, dar prieš prasidedant fotosesijai tvirtai teigė: „Kur bebūčiau, visada galvoju apie Salantus – savo gimtąjį miestą, kurio nemainyčiau nė į pačias gražiausias pasaulio sostines ar miestus. Man Salantai – patys artimiausi sielai, patys svarbiausi mano gyvenime.“ Krašto žmonėms jis linkėjo daugiau pozityvumo, optimizmo ir geros energijos. „O po pasaulį išsibarsčiusiems savo kraštiečiams palinkėčiau grįžti namo ir kurti naują Lietuvos šimtmetį kartu!“, – kvietė P. Vaniuchinas, ir pats kažkada ragavęs emigranto duonos. ---
„Dienos pradžiai. Dienos pabaigai“, – toks šūkis šiemet papuoš „Pajūrio naujienų“ kalendorių.
|
|
