Fotografijos grando pažadinti prisiminimai

Tūkstančiams darbščių „Laisvės“ fabriko darbuotojų atminti sukurto ir atkurto paminklo iniciatorius ilgametis fabriko direktorius šių eilučių autorius Albertas Gužauskas.

Didžiųjų švenčių išvakarėse netikėtai teko prisiminti beveik 60 metų senumo įvykius. O prisiminimus sužadino „Lietuvos ryto“ priede „Stilius“ (2018, Nr. 42) publikuota nuotrauka, kurioje mano dukterėčia netikėtai atpažino savo dėdę. Dar vienas atsitiktinumas – kaip tokiam įžymiam fotomenininkui Antanui Sutkui tarp tūkstančių savo fotografijų „užkliuvo“ būtent ši nuotrauka?

1960 metais, pagal paskyrimą, kaip jaunas inžinierius, dirbau „Nemuno“ vilnos audinių fabrike, Rokiškio rajone. Nuo pat jaunystės, be duonpelnio darbo, visada turėjau dvi aistras – meno saviveiklą ir sportą. Iš karto tapau ne tik aktyviu choristu, bet ir chorinės veiklos organizatoriumi. O 1960-ieji buvo respublikinės Dainų šventės metai. Prisiminkime, kokia aktyvi, besibraunanti į visas gyvenimo sritis, buvo sovietinė propaganda. Taigi atvykusi žurnalo „Tarybinė moteris“ korespondentė turėjo nušviesti, su kokiu entuziazmu, net iš atokiausių kampelių, veržiamasi į dainos ir šokio šventę. Su choro dalyve Danguole buvom atrinkti, ir taip tapome „fotomodeliais“.

Likus mėnesiui iki šventės, nuvykę į Vilnių, patekome į tada dar jauno žurnalo fotografo Antano Sutkaus rankas. Kur tik mūsų nefotografavo: ir apžiūrinėjančius naujausias Antakalnio statybas, ir plaukiančius garlaiviu į Valakampius, ir dar statybininkų ruošiamą priduoti, tebešluojamą naująją Vingio parko estradą, ir užsiropščiusius ant Vilniaus kalvų.

Šešių dešimčių senumo įvykius straipsnio autoriui priminė „Stiliaus“ žurnale išspausdinta fotografija.

Galop, tikrai jau išvargusius, pasodino ant Katedros kolonos pamato, ir ši nuotrauka, pasirodo, tapo dabar jau fotografijos grando susidomėjimo objektu.

Kai paskambinau fotografui, padėkodamas už jo nuotraukos pažadintus jaunystės prisiminimus, jo balse irgi pajutau, kad ir jam pokalbis sukėlė tam tikrą nostalgiją. Ir kaip nustebau, kai netikėtai sulaukiau jo skambučio, kviečiančio atvykti į Vilnių. Šis dabar jau įžymus fotomenininkas, daugelio tarptautinių parodų laureatas, pasiūlė vėl susitikti, padaryti naujų fotonuotraukų, padovanoti savo darbų albumą. Išties nuostabus, šiltas žmogus.

Kretingos rajkoopsajungos choras „Gintaras“ tuometinėje konservatorijos salėje – ši nuotrauka ne vienam turėtų sukelti gražių prisiminimų.

O 1961 m. atvykęs dirbti į buvusį „Laisvės“ vilnos audinių fabriką, kaip ta lakštingala, vėl negalėjau nedainuoti. Kretingoje radęs pajėgų Rajkoopsąjungos mišrų chorą „Gintaras“, kuris vienijo visus stipriausius miesto dainininkus, neužilgo ir aš tapau jo nariu. Jau tada, o juo labiau vėliau, šis choras reprezentavo rajoną visoje respublikoje. Ilgai teko būti šio choro tarybos pirmininku. Tuo laikotarpiu choras pasiekė tikrai aukštą meninį lygį – ne veltui jam buvo suteiktas pavyzdinio kolektyvo vardas. Varžantis respublikiniame konkurse, po akademinių Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto chorų, „Gintaras“ užėmė garbingą trečiąją vietą. Ypač „Gintarą“ išgarsino choro dirigento Roberto Varno iš užsienio parvežta ir pirmą kartą respublikoje nuskambėjusi Karlo Orfo kantata „Carmina Burana“, kurią po to pamėgo ir profesionalūs kolektyvai.

„Laisvės“ fabrike turėjome aukšto meninio lygio vyrų vokalinį ansamblį. Respublikiniame „Sidabrinių balsų“ konkurse šis kolektyvas yra užėmęs trečiąją vietą. Kaip ir bet kokia kolektyvinė veikla, taip ir saviraiška meno saviveikloje, kantrus darbas, siekis tobulėti, bendravimo džiaugsmas nepaprastai suartina žmones. Tad ir po daugelio metų, nors nemaža dalis jau iškeliavo Anapilin, visada malonu sutikti dar gyvus anų laikų bendražygius, savo malonumui ir kitų džiaugsmui dosniai dalijusius nuostabų muzikos grožį.

Albertas GUŽAUSKAS

• Rašyti komentarą (17)